Andrius Stočkūnas, Jaunųjų profesionalų programos (JPP) „Kurk Lietuvai“ dalyvis, primena, kad kiekviena šalis turi savas profesinio mokymosi ir žinių perteikimo tradicijas, tad Lietuvoje reikia ieškoti unikalių išeities taškų, kaip sėkmingai taikyti tiek pameistrystės modelį, tiek populiarinti profesinį mokymą apskritai. Su Andriumi kalbamės apie projektą „Pameistrystė Ukmergėje“, profesinio mokymosi situaciją Lietuvoje ir jaunuolių motyvacijos trūkumo priežastis.
Andriau, kaip gimė projektas „Pameistrystė Ukmergėje“?
Prie šio projekto nedirbu vienas, dalinuosi juo su kitu JPP kolega, Nerijumi Žilevičiumi. Prieš pradėdami kurti projektą visą mėnesį analizavome profesinių mokyklų moksleivių įsidarbinimo situaciją, susitikinėjome su suinterestuotais profesinio mokymo atstovais, vykdėme interviu, analizavome statistiką, skaitėme strateginius dokumentus, trumpai kalbant, siekėme kuo geriau viską suprasti.
Pameistrystė mums pasirodė kaip viena iš geriausių išeičių spręsti problemoms, kurias atradome. Taip nutarėme kurti pavyzdinę profesijos programą, paremtą pameistrystės įgyvendinimu.
Šią idėją aktyviai palaikė Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos vadovai, jie sutiko bendradarbiauti ir prisiimti dalį atsakomybės, siekiant įgyvendinti šią programą.
Naujovę palankiai sutiko ir viešojo sektoriaus institucijos, ir verslo atstovai, konkrečiai – metalo sektoriaus bendrovės, su kuriomis profesinė mokykla ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Visi sutinkame, kad kol kas tai yra viena iš realiausių galimybių pakelti profesinio ugdymo prestižą ir suteikti įmonėms kvalifikuotų darbuotojų.
Kokias profesinio mokymosi problemas matai Lietuvoje? Kaip manai, ar tos problemos efektyviai sprendžiamos, ar mes tiesiog stengiamės komunikuoti, kad situacija gerėja?
Turbūt kiekvienas dirbantis ties šiais klausimais gali susidaryti skirtingą nuomonę. Kiekvienas dirbame su konkrečiomis institucijomis, konkrečiais projektais ir susiduriame su skirtingomis problemomis. Bet ar mums reikėtų kalbėti apie profesinių mokyklų ar jaunuolių motyvacijos problemas?
Akcentuokime jaunuolių motyvaciją. Kodėl jiems ne visuomet pasiseka įsilieti į darbo rinką po profesinių mokyklų?
Ko gero nuskambės banaliai, bet pagrindinės problemos yra motyvacijos bei žinių trūkumas. O šių problemų šaknys yra ganėtinai kompleksiškos. Lietuvos visuomenė vis dar pakankamai negatyviai žiūri į darbą profesinėje srityje, o tėvai dažnai vaikus gąsdina, esą jeigu jie gerai nesimokys, jų laukia tik profesinė mokykla.
Problemų yra ir verslo srityje: dabartinės pramonės įmonės yra mažai susidūrusios su jaunimu, joms sunku suprasti jaunimo poreikius, motyvuoti juos. Į darbo vietą atėjęs jaunimas neranda pasitenkinimo, negauna skatinamųjų motyvacinių priemonių, jauno žmogaus nepažįsta ir darbdavys.
Remiantis užsienio pavyzdžiais, pameistrystė turėtų trukti nuo dviejų iki keturių metų. Tarkime, JAV mokytis vienai programai skiriama 8 tūkst. valandų, o Lietuvoje tik apie 1400 valandų, t. y. specialistui išugdyti skiriamas beveik 6 kartus maženis valandų skaičius.
Galbūt dėl to darbdaviai Lietuvoje ir renkasi vyresnio amžiaus specialistus, turinčius ilgametę patirtį, o jaunimas visada yra mažiau patrauklus darbdaviui dėl to, kad neturi tų gebėjimų. Darbdavys žino, kad į jį reikės investuoti nemažą lėšų dalį, siekiant, kad jis tuos gebėjimus įgytų.
Mūsų kuriama pameistrystės programa siekia mažinti šį atotrūkį. Programa yra grįsta praktiniu darbu, už kurį moksleivis gauna atlyginimą. Jau pačiame mokymosi procese jis yra įlietas į darbo rinką. Tikiu, kad tokios priemonės, tinkamas visuomenės informavimas, ypač sėkmės istorijų sklaida, turėtų kaip reikiant pagerinti profesinio mokymosi situaciją Lietuvoje.
