Įsimylėjau Kiprą! Kasdien be jokio atokvėpio šviečianti, vietinių gyventojų įprastu reiškiniu laikoma saulė, kuri mus, šiauriečius, visada džiugiai nuteikia, maudynės nė kiek nevėsinančioje, tačiau dėl to dar labiau stebinančioje jūroje.
Apie minėtąsias šėliones, nepailstant iki paryčių, jau esu nemažai pasakojusi. Šis gyvenimo ritmas įsuka nepastebimai ir tu tiesiog tampi besilinksminančios minios dalimi.
Vis dėlto naktiniai klubai, barai – toli gražu ne vienintelės pramogos mano naujojoje gyvenamojoje vietoje. Vien jau tai, jog Ayia Napa vadinama viso Kipro pramogų sostine, turėtų kai ką pasakyti.
Paminėti visų jų net nebandysiu, nes tam neužtektų nei Jūsų, nei mano kantrybės. Tačiau apie išbandytąsias ir labiausiai įsiminusias mielai papasakosiu.
Vandens pramogų mėgėjus labiausiai džiugina netoliese esantis „WaterWorld“. Šis parkas maloniai nustebina net tuos, kurie lankėsi panašiose didžiausiomis bei smagiausiomis tituluojamose vietose.
Norėdamas/norėdama išbandyti visas šiame vandens atrakcionų komplekse siūlomas pramogas, turi nepagailėti gero pusdienio.
Po atviru dangumi išdėstyta gausybė atrakcionų. Kai kurie iš jų reikalauja nemažai drąsos arba geranoriško draugo stumtelėjimo, prieš žengiant lemtingą žingsnį į ,pavyzdžiui, ratu sukančią „puodynę“, kurios dugne per nedidelę angą galiausiai iškrenti į kažkur toli apačioje laukiantį baseiną.
Milžiniški žydrynės plotai bei graikišku stiliumi įrengta aplinka – didžiulės baltos kolonos, Olimpo dievų statulos – iš tiesų sužavi.
Kita vieta, kurią aplankius, norisi pasidalinti įspūdžiais – siaubo kambarys, o tiksliau – visas siaubo kambarių namas „Nightmare“.
Į jį pakliuvome visai netikėtai. Kartą, leidžiant laiką paplūdimyje, į šalia gulinčią draugę pataikė kamuolys, kurį netoliese mušinėjo vaikinų kompanija. Vienas jų, atbėgęs atsiimti žaidimo įrankio, puolė atsiprašinėti bei klausinėti, kaip galįs išpirkti kaltę.
Tuomet ir susilaukėme pasiūlymo apsilankyti baugiajame „Nightmare“. Žadėta šimtaprocentinė nuolaida išsklaidė visas dvejones. Tą vakarą susitarėme aplankyti naująjį pažįstamą.
Juokingiausia tai, jog tik sutikusios jį antrąjį kartą, jau prie ne itin jaukiai nuteikiančių siaubingojo namo durų, išsiaiškinome, jog esame tautiečiai. Paplūdimyje, nieko neįtardami, bendravome angliškai. Tai sukėlė daug juoko. Deja, tai buvo paskutinis šypsnis tą valandą...
Tiesą sakant, pravėrusi „Nightmare“ duris, šiek tiek nusivyliau. Pirmoji į galvą šovusi mintis – nieko įspūdingo.
Visi reklaminiuose lankstinukuose besipuikuojantys šūkiai, skelbiantys, jog ši vieta – viena baisiausių Europoje, tą akimirką pasirodė tiesiog pigus triukas pritraukti lankytojų.
Draugo lietuvaičio tvirtinimai, kad daugiau nei pusė žmonių net nesugeba pereiti visų siaubo kambarių ir palieka namą, dar nesibaigus ekskursijai, taip pat kiek nuliūdino (gal turėtų bent kiek gėdos ir nepudrintų smegenų tautietėms..?).
Iš pirmo žvilgsnio susidarytas vaizdas tąkart nepasitvirtino – pasirodo, iš pradžių patenki į prieangį tam, kad apsispręstum, ar iš tikrųjų esi nusiteikęs įeiti į siaubo kambarį. Pasiryžome.
Įspūdingos dekoracijos, itin tikroviškai sukurta, baugiai nuteikianti atmosfera – apleisto dvaro aplinka, ant sienų bei lubų kabantys šiurpoki paveikslai, netikėtai priešais tave pasirodantys ir išnykstantys „dvaro“ gyventojai, nemalonūs šaltų, šlapių arba net gličių rankų prisilietimai.
Name nėra jokios tamsos, tik prieblanda, kuria siekiama, kad visą laiką matytum supančią erdvę ir negalėtum nė akimirkai atsiriboti.
Šaižūs atsiveriančių durų garsai, už nugaros pasigirstantys atodūsiai, žingsniai bei klyksmai iš tiesų leidžia įsijausti ir bent trumpam įsilieti į gyvenimą siaubo name.
Susiję įrašai:
Miglė Bielinytė
