Nustebtumėte išgirdę, ką valstybinėse institucijose dirbantys specialistai gali patarti besilaukiančiai šešiolikmetei merginai, nemažiau „tolerantiški“ gali būti ir kraujo banko darbuotojai, kai kalba pasisuka apie homoseksualių vyrų donorystę. Ar tikrai paprastas pilietis gali būti išgirstas ir išklausytas, ar jam bus suteikta reikiama pagalba?
Iniciatyvūs jaunuoliai, Nacionalinio socialinės integracijos instituto Jaunųjų žurnalistų ugdymo programos dalyviai, atliko keletą socialinių eksperimentų, kurių rezultatai parodė, kad ne visuomet sudėtingose situacijose atsidūrę žmonės sulaukia pagalbos iš valstybinių institucijų, o ir pati visuomenė dažnai pasirenka pasyvaus stebėtojo poziciją.
Problemas mato, bet reaguoja pasyviai
Nacionalinio socialinės integracijos instituto Jaunųjų žurnalistų ugdymo programos vadovė Neringa Jurčiukonytė, kalbėdama apie socialinių eksperimentų idėją, sakė: „Tokius eksperimentus paskatino pastebėjimas, kad visuomenė yra labai pasyvi, o ypač pasyvūs visuomenės pažeidžiamiausių grupių atstovai. „Esama nusistovėjusios nuomonės, kad nieko nepakeisi, yra kaip yra. Nors žmonės pastebi savo aplinkoje įvairių problemų, jų reakcija būna pasyvi, tad norėjosi padaryti ką nors tokio, kas paskatintų labiausiai visuomenės pažeidžiamas grupes reaguoti aktyviau“, – sakė ji.
Pašnekovės teigimu, eksperimentuose dalyvavę jaunuoliai įgijo unikalios patirties, nes net ir nepriklausydami visuomenės pažeidžiamoms grupėms, jie gavo progą pajusti, kaip į tokius žmones žvelgia visuomenė.
„Jaunų žmonių klausėme, ką jie visuomenėje pastebi tokio, ką reiktų keisti, kur mato aktualių socialinių problemų. Buvo atlikti keturi eksperimentai. Vienas plačiausiai nuskambėjusių – apie nėščią paauglę, kuri kreipėsi į valstybės institucijas. Idėja atsirado pastebėjus, kad neretai mokyklos suole galima išvysti ir besilaukiančias merginas. Eksperimente dalyvavusi mergina bandė išsiaiškinti, ką į tokią situaciją patekusiam žmogui gali pasiūlyti valstybė ir būtent tokias problemas turinčios padėti spręsti institucijos, juk į pasaulį ateina nauja gyvybė, tad jai reikia sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas“, – kalbėjo moteris, akcentuodama, kad eksperimento rezultatai buvo iš tiesų stebinantys.
Patarimas nėščiai paauglei – „ką nori, tą ir daryk“
21 metų žurnalistiką studijuojanti Liucija ryžosi eksperimentui, kurio metu ji institucijoms skambino kaip nėščia 16-metė paauglė, kurios tėvai yra alkoholikai, bet anksčiau šeima nėra patekusi į socialinių darbuotojų akiratį, o būsimo kūdikio tėvas apie nėštumą nieko nežino ir uždarbiauja Londone. Studentė pagalbos kreipėsi į įvairias valstybines institucijas. Mergina telefonu pasikalbėjo su kelių vaikų ir jaunimo gerove besirūpinančių institucijų atstovais, bet pagalbos paieškas sėkmingomis galima pavadinti tik iš dalies.
Į klausimą, ar buvo sunku įsijausti į situaciją, mergina atsakė: „Pradėti skambinti buvo labai sunku, bet kalbant su įvairių tarnybų specialistais, tai daryti sekėsi vis lengviau. Visą situacijos scenarijų turėjau paruoštą su smulkiausiomis detalėmis. Specialistų pateikti atsakymai mane sujaudino ir pribloškė, to, ką išgirdau, išgirsti tikrai nesitikėjau. Buvo labai sunku patikėti, kad tai įmanoma – ne vienas iš atsakymų buvo „ką nori, tą ir daryk“.
Apie tai, kokia buvo tarnybų specialistų reakcija išgirdus paauglės istoriją, pašnekovė pasakojo: „Girdėjosi „aha“ ir „mhm“, „papasakok plačiau“, tuomet situaciją perpasakodavau ir kai jau pasakydavau, kad nežinau, ką daryti toliau, išgirsdavau atsakymą, kad ir jie nežino. Buvo atvejų, kad paprašydavo netrukus perskambinti. Taip padarė Vaikų teisių apsaugos tarnyba, kuri, atrodytų, sureagavo adekvačiausiai. Jie per valandą susisiekė su kitais specialistai ir kitomis institucijomis, bet visa tai atrodė taip: jie man suteikė tam tikrą informaciją, bet tolesnius sprendimus ir kelius turėjau surasti pati.“
Stumdymas nuo durų prie durų
Pašnekovės teigimu, netikėtą atsakymą ji išgirdo ir vaiko ir mamos globos namuose „Užuovėja“, kurių vadovė, išklausiusi merginos istoriją, patarė paskambinti tada, kai ši sužinosianti, ką norinti daryti. „Uždaras ratas: vaikų teisių apsaugos tarnyba man liepia ieškoti išeičių, kai ją surandu – „Užuovėją“, išgirstu, kad be Vaikų teisių apsaugos tarnybos procesinių veiksmų nieko negalima padaryti, nes būtina emancipacija, globos suteikimas.“
Paklausta, ar iš visų kalbintų specialistų bent vienas pažvelgė į situaciją nuoširdžiai ir žmogiškai, mergina sakė: „Nepasakyčiau, kad tokių buvo. Visi linkę vadovautis taisyklėmis ir teisiniais aktais – savo darbą specialistai lyg ir atliko, bet nepadarė nieko.“
Apie tai, jei situacija būtų buvusi ne eksperimentas, o tikros paauglės likimas, pašnekovė sakė: „Problema gal ir būtų išspręsta vienu ar kitu būdu, bet iki to laiko, kol būtų pasiekta apčiuopiamų rezultatų, paauglė būtų kaip reikiant nukamuota: pirmiausiai ją temptų pas alkoholikus tėvus aiškintis, o kas būtų tuomet, kai ji liktų toliau gyventi tuose namuose? Juk įvairių dokumentų tvarkymas užtrunka išties ilgai... Jaunam žmogui tektų patirti didelį spaudimą, aplankyti daug įvairių institucijų, jei norėtų tapti emancipuota ir t.t.“
Įstatymus moka mintinai, bet atsakymų neturi
Į specialistus pagalbos besikreipusiai merginai nebuvo pasiūlyta psichologo pagalba, niekas nerekomendavo kreiptis ir į mokyklos socialinį darbuotoją.
„Buvo siūlymų, kad būdama nėščia galėčiau apsigyventi vaikų namuose. Pokalbių su specialistais metu buvo ir dar vienas niuansas: aš vis primindavau, kad nesu vienintelis vaikas šeimoje – su tėvais gyvena mažesnis broliukas ir sesutė. Klausiau specialistų, kas nutiktų jiems, man išsikrausčius gyventi į vaikų globos namus, bet į tai nebuvo atkreiptas dėmesys“, – pasakojo mergina.
Merginą ypač šokiravo specialistų pasiūlymas grįžti į tėvų namus: „Nuolat man kartojo, kad tėvai yra tėvai, jie neišvarys manęs iš namų, svarbiausia su jais pasikalbėti. Bet jei paauglė tokia išsigandusi, kad negali apie situaciją kalbėtis su savo šeima, tai signalas, kad šeimoje ne viskas gerai. Gal tai nuskambės banaliai, bet biurokratinis aparatas veikia visu pajėgumu ir jei net tie žmonės, kurių darbas spręsti tokias problemas, atmintinai mokėdami įstatymus nežino, ką daryti, tai kas tada turėtų žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje?“ – svarstė pašnekovė.
Problema išsisprendė, kai meras „tapo“ neįgalius
Kitas projekto eksperimentas buvo atliktas Klaipėdoje: „Šis eksperimentas parodė, kad geras darbas gali būti savotiškas „virusas“, kuris užkrečia ir kitus žmones bei skatina juos būti aktyvius. Klaipėdos miesto Žvejų rūmai labai ilgai neturėjo privažiavimo neįgaliesiems, o gana daug renginių organizuojama ir negalią turintiems žmonėms. Kilo klausimas, kaip šie žmonės patenka į patalpas? Paaiškėjo, kad tai vyksta ne visai oriu būdu – juos užneša ir pan.“
Pašnekovės teigimu, eksperimento pradžioje su projekto dalyviais miesto valdžia bendravo nenoriai ir situacija pasikeitė tik tuomet, kai jaunuoliai į miesto merą kreipėsi kaip jaunieji žurnalistai: „Pačiam merui buvo parodyta, kokia iš tiesų yra situacija – meras sėdo į vežimėlį ir savo kailiu išbandė patekimo į Žvejų rūmus sunkumus.“
N. Jurčiukonytė teigė, kad eksperimento dalyviai įsitikino, jog yra didelis skirtumas, kai į valdžios atstovus kreipiasi paprastas pilietis ir kai tai daro žiniasklaidos atstovas: „Kai buvo tiesiog parašytas prašymas – visą mėnesį nesulaukta jokio atsako, bet kai dėl šios problemos kreipėsi žurnalistai, greitai buvo suorganizuotas susitikimas ir sureaguota į situaciją.“
Ar saugus perpilamas kraujas?
Socialinių eksperimentų projekto dalyviai taip pat domėjosi priklausomybių turinčių žmonių problemomis – galimybėmis keistis ir sėkmingai integruotis į visuomenę bei buvo domėtasi homoseksualių asmenų kraujo donorystės klausimu.
„Nustebino tai, kad pats Kraujo centras teigia, jog vadovaujasi ES direktyva, bet mūsų turima informacija patikslina, kad ES komisaras buvo išplatinęs oficialių pranešimą, kad neimti kraujo iš homoseksualaus asmens reiškia diskriminaciją, nes rizika užsikrėsti kyla ne dėl seksualinės orientacijos, o rizikingo seksualinio elgesio, kurį, beje, gali propaguoti ir heteroseksualios poros“, – kalbėjo pašnekovė.
Pašnekovės teigimu, labai svarbu atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad tokia homofonija priešingai, neapsaugo kraujo, o palieka spragų: „Anketoje, kurią pildo donoras, vyrų klausiama, ar turėjo lytinių santykių su vyru. Todėl šios komandos tikslas, kad anketoje būtų pakeista klausimo formuluotė – „Ar jūs turėjote praeityje nesaugių analinių santykių? Mat heteroseksuali pora, kuri santykiauja tokiu būdu ir turi lygiai tokias pačias galimybes užsikrėsti, net nepatenka į sveikatos specialistų akiratį, nes jų seksualinis elgesys nėra identifikuojamas nė viename anketos klausime.“
Kraujo duoti draudžia, bet ima
Klaipėdietė Evelina šiuo metu studijuoja žurnalistiką, ji kartu su kolegomis atliko eksperimentą, susijusį su homoseksualių asmenų kraujo donoryste.
„Labai nustebau išgirdusi, kad homoseksualūs vyrai negali būti kraujo donorais. Iš pradžių atrodė, kad toks draudimas pažeidžia žmogaus teises, bet vėliau paaiškėjo, kad esama ir antros problemos – kraujo saugumas nėra užtikrinamas. Homoseksualiems vyrams negalima duoti kraujo dėl to, kad jie santykiauja analiniu būdu ir tikimybė užsikrėsti įvairiomis užkrečiamomis ligomis yra didesnė, bet, seksologų teigimu, taip santykiauja ir nemažai heteroseksualių porų, o šių porų anketos klausimai neidentifikuoja“, – kalbėjo pašnekovė. Merginos teigimu, Kraujo centro vadovas primygtinai tvirtino, kad klausimas anketoje „Ar žinote, kas yra saugūs lytiniai santykiai?“ apima anksčiau minėtus pavojus, bet atsakymas veikiausiai priklauso nuo donoro interpretacijos.
Pašnekovės teigimu, susidarė toks vaizdas, kad pats kraujo saugumas su donorais bendraujantiems specialistams nelabai rūpi. „Vienas savanoris sutiko apsimesti homoseksualiu žmogumi ir pabandėme sudalyvauti kraujo donorystės akcijose. Buvo užpildyta anketa, pažymėtas atitinkamas atsakymas dėl seksualinės orientacijos. Tą kartą kraujas buvo priimtas, bet kitos akcijos metu kategoriškai buvo atsisakyta imti to paties donoro kraujo. Kodėl atsiranda tokia dviprasmybė? Ar tai lemia žmogiškasis faktorius?“
Mergina pasakojo, kad Kraujo centro specialistai visus savo teiginius paaiškina teisiškai sklandžiai, bet vėliau pasakyti argumentai šokiravo: „Man pakirto kojas, kai išgirdau klausimą, ar norėčiau, kad mano vaikui būtų perpiltas homoseksualaus žmogaus kraujas? Nemanau, kad tokiose vietose dirbantys žmonės gali liesti sau tokius pareiškimus. Šokiravo ir personalo elgesys, nes paklausus, ar homoseksualus žmogus gali duoti kraujo gydytojos ir seselės pradėdavo kikenti, laidyti juokelius. Tai labai neprofesionalus elgesys.“
Evelinos teigimu, sunku prisibelsti į valdžios institucijų duris dar ir dėl to, kad po metų Lietuvoje vyks rinkimai ir dauguma Seimo narių vargu ar palaikys įstatymo pataisą dėl kraujo donorystės. „Tai gana ilgas procesas, visuomenei informacijos reikia suteikti po truputį, formuoti jos sąmoningumą“, – kalbėjo mergina.
Tolerancija tik deklaruojama?
Į klausimą, kaip būtų galima apibendrinti eksperimento rezultatus ir ar iš tiesų lietuviai tokie tolerantiški, kaip kad mėgsta save vadinti, programos vadovė atsakė: „Akivaizdus institucinės diskriminacijos buvimas, kai žmonės kreipiasi pagalbos į valstybines institucijas, susiduria su tam tikru požiūriu ar net taisyklių apribojimais. Nors kalbinti žmonės nuolat pabrėždavo, kad yra tolerantiški, bet išjungus diktofoną dažnai savo nuomonę „patikslindavo“: „O jūs norėtumėte, kad jums būtų perpiltas žydras kraujas? Ar norėtumėte, kad jūsų vaikui būtų perpilamas toks kraujas?“
Pasak N. Jurčiukonytės, tokie pasisakymai rodo, kad vienos pažiūros yra deklaruojamos, bet tikrasis požiūris su jomis ne visuomet sutampa. „Europos vertybių tyrimas rodo, kad daugiau nei 50 proc. lietuvių teigė, kad tolerancija šeimoje yra vertybė. Atrodytų, kad skaičius iš tiesų nemažas, bet pažvelgus į šiuos duomenis kitų ES šalių kontekste, esame sąrašo pabaigoje. Kad ir kaip būtų, tikimės, kad aktyvūs žmonės gins savo teises, o kartu ir skatins didesnį visuomenės įsitraukimą į diskriminacijos mažinimą. Juk galima nuveikti daug dalykų, kad situacija keistųsi“, – kalbėjo pašnekovė, pabrėždama, kad pirmiausia kiekvienas turime pradėti nuo savęs, nuo mažų darbų. N. Jurčiukonytė patikino, kad ateityje socialiniai eksperimentai bus tęsiami.
