Nuostabus šeštadienio rytas brovėsi į mano kambarį. Šiek tiek pasivarčiusi minkštuose pataluose, išsliuogiau iš lovos. Nustebau supratusi, jog namuose vyrauja visiška tyla.
Virtuvėje ant stalo aptikau mamos žinutę. Ji rašė su Tadu išsiruošusi apsipirkti ir grįšianti tik per pietus.
Susitepusi kelis sumuštinius, grįžau į savo kambarį, įsijungiau muziką ir linguodama į taktą, ėmiau naršyti po drabužių spintą. Šiandien tariausi susitikti su Vilte ir Luka: tikėjomės nusiaubti kelias parduotuves.
Išverčiau visą spintą ir nužvelgiau drabužių krūvą: nė vienas netraukė mano dėmesio. Tai tebuvo didelis pilkų ir juodų skarmalų kalnas. Šiandien buvau puikios nuotaikos, nenorėjau lįsti į beformius džinsus ir ištampytus nertinius… Galiausiai mano rankose atsidūrė melsvas megztinis. Atsidusau nepatenkinta, bet… Vis geriau nei juoda masė. Tvirtai pasiryžau atnaujinti savo garderobą bent keliomis naujomis palaidinėmis.
– Arija!
Atsigręžiau ir man į glėbį įpuolė uždususi Viltė. Netrukus jai iš už nugaros išlindo ir Luka.
– Sveikos, – nusijuokiau.
– Labas.
– Iš karto perspėju, jog turiu tik keturias valandas, – pavartė akis Luka, – pažadėjau mamai grįžti iki penktos, nes Kasparas susirgo, o ji šiąnakt dirba naktinėje pamainoje.
Kasparas buvo jos penkiametis brolis, vieną dieną po mokyklos palydėjau Luką į darželį jo pasiimti, tai buvo linksmas, vietoje nenustygstantis šviesiaplaukis garbanius.
– Na, manau, mums keturių valandų bus per akis, – šyptelėjau.
Po dešimties minučių važiavimo autobusu išlipome prie „Akropolio“. Žmonių nedideliais būreliais pėdino link gigantiško pastato.
Nardėme iš parduotuvės į parduotuvę, spalvingi drabužiai mirgėjo prieš akis ir kiekvieną iš jų norėjosi pasimatuoti. Viltė puikiai žinojo ko ieško, tad jau per pirmąją valandą greitai išsirinko naujus batus ir buvo pasirengusi vykti namo. Luka šiek tiek padvejojusi nusipirko rankinę, dabar žvalgėsi tarp įvairiausių niekučių, o aš blaškiausi tarp drabužių eilių, neapsispręsdama ko noriu. Akys vis krypo prie blankių drabužėlių, kuriuos buvau pamėgusi, bet šiandien sau pasižadėjau nusipirkti ką nors išskirtinio. Galiausiai apsistojau ties juodu sijonu ir violetine palaidine kiauru raštu. Tai nebuvo kažkas „oho“, tačiau atsižvelgiant į tai, jog neturėjau nė vieno panašaus drabužio, man tai buvo didelis pasiekimas.
Pasislėpusi kabinoje, ilgai staipiausi prieš veidrodį, negalėdama apsispręsti ar naujasis stilius man bent kiek tinka. Sijonas glaudžiai aptempė kojas, per kiaurai peršviečiamą palaidinę bolavo mano oda. Pasijaučiau lyg nesavam kaily.
– Arija, nagi pasirodyk, – jau kelintą kartą dūsavo Viltė už širmos.
Atsidususi pasirodžiau draugėms. Viltė išsprogdino akis, greit susilaukiau jos nuomonės.
– Esi mačius Harį Poterį? Tą vietą, kai Nevilis įsivaizdavo Sneipą su savo močiutės drabužiais? Tai štai, atrodai lygiai taip kaip jis… Trūksta tik tų raudonų aukštakulnių… – svarstė.
– Ak, liaukis, – nusijuokė Luka, – Atrodai puikiai, tiesa, kiek neįprastai, bet gražiai, – palingavo galva.
„Puiku, vis dėl to atrodau kaip klounas“, nusiminiau.
– Ir tu taip eisi į mokyklą? – susidomėjo Viltė.
– Ne… – sumikčiojau, – Tiesiog pamaniau, jog būtų įdomu atrodyti šiek tiek kitaip… – tyliai sumurmėjau.
– Man patinka, – nusišypsojo Luka. – Be to, ir tau, Vilte, derėtu nusipirkti ką nors panašaus… Atskleisk savo moteriškumą… – nusijuokė, – užteks vaikščioti paskendus beformiuose drabužiuose.
– O man taip patinka, – susiraukė.
Grįžau į kabiną ir persirengiau. Ilgai laikiau drabužius rankose ir galvojau ar verta dėl jų išleisti pinigus, kurių perteklius ir taip nekamavo. Luka mane vis drąsino, ji pritarė mano pasirinkimui, tačiau Viltė į tai žvelgė skeptiškai. Pasak jos, mano senasis stilius jai patinkantis labiau. Staiga prisiminiau savo pokalbį su Eriku, juk lyg ir susitariau su juo kažkur nueiti penktadienį, taip pat prisiminiau ir tas merginas su kuriomis jis dažniausiai bendrauja. Jos tokios gražios, savimi pasitikinčios, jis jomis žavėjosi, o aš norėjau, jog jis žavėtųsi manimi, todėl, ilgiau nesvarsčiusi, nudūmiau prie kasos.
Grįžusi namo, išverčiau pirkinių maišus ant lovos ir ėmiau sumuoti šiandienos laimėjimus. Mama taip pat susidomėjusi prisidėjo prie pirkinių rūšiavimo, apžiūrinėjo kelias spalvotas palaidines, kurias po savo sėkmingo pirmojo pirkinio aptikau kitoje parduotuvėje. Išleidau visus savo turėtus pinigus, tačiau per daug dėl to nesigraužiau. Rasa nusišypsojusi mane pagyrė, jog pagaliau ėmiau rengtis, kaip normali paauglė, o ne nusenusi močiutė. Nors, pasak jos, kartais ir močiutės apsirengdavo stilingiau negu aš.
Pavakare darydama namų darbus, gavau nuo Viltės žinutę: „ Sveika! Gal ryt norėtum po pietų užsukti pas mane? Pakiurksotumėm prieš televizorių… :D “
Nusišypsojau.
Greta (kita dalis antradienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
