Jau senokai atradau pigų būdą keliauti: sustoti kokioje šalyje „pakeliui namo“. Šitokių kelionių principas labai paprastas: paskaičiuoji, po gyvenimo ar kelionių svetur, kiek kainuotų vykti tiesiai namo, ir tada visaip atkakliai ieškai tiek pat kainuojančių kombinacijų, kurios leistų aplankyti kažką pakeliui. Tokiu būdu, jei tik nesibaimini leisti dienos autobuse, gali – nieko papildomo neišleisdama(s) – apžiūrėti kokį naują miestą „pakeliui namo“. Taip ne sykį teko „įterpti“ įdomių vietovių keliaujant iš šalių, kuriose teko gyventi, iki tėvelių namų. Šio principo dėka, stotelė iš Tailando į Lietuvą kažkada tapo Indija, o keliaudama iš už Atlanto į Lietuvą užsukau į Airiją. Tačiau viena labiausiai nuo įsivaizduojamo maršruto nutolusių vietų buvo Bulgarija. Ji mano plane, lyg labai keistai sudarytame atlase, atsidūrė tarp Ispanijos ir Lietuvos, rašo kelioniumanija.lt.
Pigesnis ir linksmesnis būdas keliauti
Nors Bulgarijos nelaikiau savo svajonių šalimi, pamačiusi forume skelbimą apie darbą hostelyje Varnoje, ilgai negalvojau. „Hmmm laukia ilga vasara Lietuvoje, tad...kodėl gi sau neleisti vykti kažkur kitur?“, galvojau, rašydama elektroninį laišką hostelio savininkui. Po kelių savaičių su visa savo manta pagaliau, pravažiavusi dar ir dalį Rumunijos pakeliui, nusigavau į Varną. „O, senoji sovietų atostogų sostine, ką gi tu man žadi...“
O žadėjo Varna ir būtent pats hostelis daugiau, nei kada būčiau pagalvojusi. Vasaros sezonui dar nesuintensyvėjus, hostelio aplinka buvo ne tik labai pozityvi, bet ir neapsakomai jauki. Aš, pora kolegų, jaunas savininkas, ir gal koks dešimt ar penkiolika svečių – visi čia jautėsi lyg lankytų senus draugus. Turbūt vienas labiausiai požiūrį į gyvenimą pakeitusių dalykų čia ir buvo sutikti žmonės.
Tiek dviračiu po Europą Pekino link keliavęs jaunas amerikietis, tiek septintąją dešimtį pradėjęs ir keliauti nesustojęs vyras iš Švedijos, ar jauna pora iš Australijos, keliaujanti jau ne po pirmą žemyną, tiek patys mano kolegos ir jų svetingumas prisidėjo prie to, jog per kelias savaites hostelyje pasisėmiau ir „alternatyvaus gyvenimo būdo“ idėjų, ir naujų įrašų savo butaforiniam „ką noriu nuveikti bent kartą gyvenime“ sąrašui.
Bevaikštinėdami po pačią Varną su kolega iš Lenkijos ir besižvalgydami aplink pastebėjome įdomų, nors gal ne tokį ir netikėtą, dalyką. „Žinai,“ sako man jis, „gal nuskambės kvailai, bet Bulgarija man – kaip Lenkija, tik šiltesnė.“ Atsakau „Žinau! Man Bulgarija – kaip Lietuva, tik šiltesnė ir kalvotesnė!” Ir išties, tiek pajūrio gatvės mados (ir bemarškinį vyrą gatvėje, kaip kokioj Palangoj, karts nuo karto pamatysi...), tiek panelių dailinimasis einant į klubą, tiek maistas – ta pati Europa, panašus ir Sovietų palikimas (architektūra, aišku, tą greitai išduoda). Aišku, pagyvenusi Bulgarijoje ilgesnį laiką galbūt jos su Lietuva nelyginčiau, to neteigiu. Tiesiog manau, kad selektyviai beieškant skirtumų tarp gimtosios šalies ir naujai aplankytos visad įdomu surasti ir daug – kad ir paviršutiniškų – panašumų.
Rekomendacijos, grįstos sentimentais
Nors Varną turėjau palikti už kelių savaičių, iki šiol prisimenu šį laiką kaip vieną smagiausių, įdomiausių ir labiausiai akis atvėrusių patyrimų gyvenime. Nesistebiu, kad tokios jaukios ir šeimyniškos aplinkos nesinorėjo palikti ne tik man, bet ir daugeliui mūsų svečių. Ne sykį tik porai dienų hostelio kambarį užsisakę svečiai nuspręsdavo atidėti savo tolimesnius skrydžius ir iš esmės pakeisti kelionių planus, kad galėtų pasilikti mūsų hostelyje. Prieš man atvykstant pradėjęs dirbti kolega pats planavo tik apsistoti čia keletui dienų, bet nusprendė, kad nori likti – kaip savanoris – mėnesiams. Iš pradžių, tik susipažinusi ir iš jo tą išgirdusi nusistebėjau. Bet po kelių dienų viskas buvo labai suprantama.