Alinantis karštis, grėsmingos gamtos stichijos, spiečiai mašalų ir uodų buvo menkniekis, palyginti su tuo, ką patyrė liepos 17-ąją į ekspediciją „Misija Sibiras 13“ išsiruošę jaunuoliai. Su kokiais įspūdžiais ir išgyvenimais iš Sibiro grįžo vienas iš ekspedicijos dalyvių panevėžietis Karolis Kavoliūnas, domėjosi Lina DRANSEIKAITĖ.
Vaikščiojo tais pačiais keliais
Alinantis karštis, grėsmingos gamtos stichijos, spiečiai mašalų ir uodų buvo menkniekis, palyginti su tuo, ką patyrė liepos 17-ąją į ekspediciją „Misija Sibiras 13“ išsiruošę jaunuoliai. Praėjusią savaitę pargrįžę dalyviai Vilniaus traukinių stotyje buvo sutikti kaip niekad šiltai. Gražių padėkos žodžių jiems negailėjo ir Ariogaloje vykusio tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžio dalyviai. Šešiolika jaunuolių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių Rusijos federacijos Tiumenės srityje aplankė Lietuvos tremtinių amžino poilsio vietas, ten gyvenančius tautiečius ir bandė užfiksuoti laiko negailestingai trinamus skaudžios praeities ženklus.
Kaip pasakojo vienas ekspedicijos dalyvių panevėžietis Karolis Kavoliūnas, nors fiziškai jis yra čia, Lietuvoje, tačiau savo mintimis – vis dar už daugiau kaip trijų tūkstančių kilometrų esančioje Tiumenėje. Krašte, į kurį masiškai buvo tremiamos ištisos šeimos. Kad čia kadaise gyveno lietuviai, dabar liudija tik apsamanoję ir bebaigiantys nykti mediniai kryželiai bei vienas kitas jau garbaus amžiaus sulaukęs ir šaknis svetimoje žemėje įleidęs tautietis.
„Įspūdžių tiek daug, kad net sunku visa tai nupasakoti žodžiais. Mes vaikščiojome tais takais, kuriais kažkada vaikščiojo šimtai lietuvių. Deja, laikas negailestingai trina skaudžius mūsų istorijos pėdsakus. Dabar tik belikę keli apgriuvę trobesiai, kauburėliai amžino poilsio vietoje ir mediniai sutrešę kryželiai samanose“, – pasakojo Karolis.
Ruošėsi nuo paauglystės
Tremtis daugiau ar mažiau yra palietusi kiekvieną šeimą. K. Kavoliūno šeimą ši tragedija taip pat skaudžiai palietė – į Sibirą net du kartus buvo ištremta Karolio močiutės sesuo, o brolis iš tremties į gimtuosius namus taip ir nebesugrįžo.
Karolio teigimu, jo gyvenimas taip dėliojosi, kad jis nuolat, pats to nesuvokdamas, artėjo link ekspedicijos „Misija Sibiras“. Kad organizuojama tokia ekspedicija, vaikinas sužinojo dar būdamas paauglys.
„Atsimenu, kad dar 2007 m. Laisvės aikštėje stovėjo „Misija Sibiras“ nuotraukų stendas. Nežinau, kokiais keliais aš prisidėjau prie šio stendo paruošimo, pats nesuvokdamas, kad tai mane taip stipriai pakeis. Bėgant metams per įvairias medijas, žmonių pašnekesius, tam tikrą patirtį vis stipriau ėmė kirbėti mintis, kad man pačiam reikia ten važiuoti. Ši kelionė – tarsi mano penkerių metų svajonių vaisius“, – savo kelionę link „Misijos Sibiras“ prisiminė panevėžietis.
Patekti tarp šešiolikos ekspedicijos dalyvių – nemenkas iššūkis, nes norinčiųjų – daugybė. Karolis ir pernai tikėjosi išvykti į ekspediciją, tačiau nebuvo lemta. Kaip pats sako, tikriausiai dar buvo nepribrendęs ir nepasiruošęs morališkai.
„Per metus mano požiūris į pačią ekspedicijos idėją pasikeitė kardinaliai, kone 360 laipsnių kampu. Daugiausia tam įtakos turėjo gyvenimiška patirtis, tam tikri išgyvenimai. Jaučiau, kad jau subrendau šiai misijai. Viduje jaučiausi geležinis, tvirtas, todėl per bandomąjį žygį ėjau su didele energija, užsidegimu. Kaip sakė žygio vadovas Arnoldas Fokas, nereikia būti fiziškai stipriam, svarbiausia yra mintis, idėja, su kuria eini, žinutė, kurią neši. Pernai nešiau tą žinutę, bet ji nebuvo tokia stipri, kad galėčiau iš jos semtis jėgų. O šiemet viskas buvo kitaip. Tokius dalykus labai sunku nupasakoti žodžiais, jie tarsi sklando ore“, – kalbėjo 22-ejų metų vaikinas.
Būsimasis politikas
Norą pažinti pasaulį, domėtis savo tautos istorija, siekti kažko daugiau nei tik išsilavinimą liudijantys popierėliai Karolis pajuto seniai. Iki keturiolikos metų vaikinas kartu su tėvais gyveno nedideliame Smilgių miestelyje ir jam atrodė, kad visas pasaulis ir sukasi tik apie Smilgius, kol vieną dieną į gyvenvietę užsuko savanoriai iš Vakarų Europos.
„Pamačiau žmones tarsi iš kito pasaulio. Supratau, kad yra kažkas daugiau ir už Smilgių miestelio ribų ir aš negaliu užsidaryti mažame savo pasaulyje, turiu siekti daugiau“, – prisiminė ekspedicijos dalyvis.
Persikėlęs gyventi į Panevėžį, Karolis įsitraukė į kelių jaunimo organizacijų veiklą, savanoriavo įvairiose organizacijose, buvo išrinktas į miesto mokinių tarybą, vėliau – į Lietuvos mokinių parlamentą. J. Balčikonio gimnaziją baigė tik gerais pažymiais, tačiau į universitetą nestojo – susikrovė mantą ir palikęs tėvų namus pusmečiui išvyko į Rumuniją savanoriauti. Visos šios patirtys tik sustiprino ir užgrūdino jauną vaikiną.
„Jeigu galėčiau sugrįžti į mokyklos laikus, dar labiau įsitraukčiau į neformalią veiklą. Mokslas yra be galo svarbus, bet ta gyvenimiška patirtis – neįkainojama. Kasdienis kontaktas su žmonėmis plečia akiratį ir uždega norą veikti, siekti daugiau. Per tuos metus buvo daug visko, bet tokios patirties kaip šioje ekspedicijoje į Sibirą dar neturėjau. Tai yra tarsi viso mano gyvenimo kulminacija“, – apibendrino panevėžietis.
K. Kavoliūnas dabar kremta politikos mokslus Vilniaus universitete, dirba Užsienio reikalų ministerijoje pirmininkavimo Europos Sąjungai ryšių pareigūnu, o nuo rudens dar dirbs ir mokykloje, tačiau neapleidžia ir veiklos jaunimo organizacijose.
Griauna ir laikas, ir žmonės
Dvi savaitės, praleistos Vakarų Sibire, Tiumenės srityje, paliko gilų pėdsaką vaikino sąmonėje. Pagrindinė misijos dalyvių užduotis buvo sutvarkyti Jalutorovsko, Novij Tap, Lesnaja, Lebediovkos, Verch Kamenkos, Kulemešo ir dar keleto nykstančių ar jau visiškai sunykusių gyvenviečių kapinaites, kur amžino poilsio atgulę ne vienerius metus badą, ligas, nepakeliamas darbo ir gyvenimo sąlygas kentę lietuviai.
Daugelis kapinaičių – laiko, alinančių gamtos reiškinių ir žmogaus bebaigiamos naikinti.
„Laiko matais – beveik viskas „suvalgyta“: mediniai kryžiai sudūlėję, sutrešę, giliai įsmigę į žemę. Kai kuriose kapinaitėse likusios tik duobės, mat atsiradus galimybei daugelis lietuvių parsivežė savo artimųjų palaikus. O kitur – tik medžiais apaugusi kalva“, – nejaukų kapinių vaizdą piešė panevėžietis.
Didžiausias jaunuolių darbas – aptvertos ir sutvarkytos vienos didžiausių lietuvių kapinaičių jau beveik išnykusioje Verch Kamenkos gyvenvietėje. Ten palaidota apie 80 tremtinių, dirbusių miško kirtavietėse bei medienos apdirbimo fabrike.
Prieš dešimtmetį, kai Verch Kamenkoje lankėsi ekspedicijos „Misija Sibiras“ vadovas, ten plytėjo miškai, o kapinaičių teritoriją žymėjo kryžiai ir tvorelės, tačiau šiemet žygeivius pasitiko kitoks vaizdas: aplink kapinaičių teritoriją burzgė traktoriai, o vietoj miškų – agresyviai besiplečiantis smėlio ir žvyro karjeras. Buvo numatyta tiesiog suarti amžinojo poilsio vietą ir ten pastatyti darbininkams gyvenamuosius vagonėlius, tačiau patys darbuotojai pasipriešino tokioms užmačioms.
„Kai pradėjo kasti karjerą, jo savininkas norėjo visu kapelius tiesiog nušluoti, vis tiek niekas nepasiges, tuo labiau kad čia net ne rusai palaidoti. Kapinaičių vietoje turėjo išdygti gyvenamieji namukai, bet darbuotojai užprotestavo. Tačiau tai tik laiko klausimas, nes kapeliai atsidūrė tam tikroje žvyro karjero saloje“, – pasakojo K. Kavoliūnas.
Kaitra ir uodai
Per keturias dienas jaunuoliai išvalė kapinaičių teritoriją, iškirto medžius, nuvalė dar išlikusius kryžius bei aptvėrė maždaug 160 metrų teritorijos medine tvorele, pastatė didžiulį medinį kryžių, žymintį, kad čia kadaise amžino poilsio atgulė tremtiniai iš Lietuvos.
„Kai reikėjo išvažiuoti, užplūdo labai keistas jausmas – žinai, kad čia niekada nebesugrįši, bet jauti, kad palikai didelę dalelę savęs. Ne dėl kažko tikro čia važiavau, o dėl idėjos. Supratau, kad kartais idėja ar mintis yra tikresnė nei materialūs dalykai. Užplūdo daug minčių. Tais laikais žmonės buvo tremiami per prievartą, o šiais laikais jie tremtį renkasi patys, emigruodami į svečias šalis“, – filosofiškai buvo nusiteikęs ekspedicijos dalyvis.
Kapinaičių tvarkymas nebuvo panašus į lengvą pasivaikščiojimą miško paklote. Karolio teigimu, beveik visas dienas alino daugiau kaip trisdešimt penkių laipsnių karštis. Blogiausia, kad ekspedicijos dalyviai turėjo nešioti storo audinio drabužius, tinklelius, antraip didžiuliai spiečiai įvairių vabzdžių tiesiog sugraužtų. Kaitrą keitė smarkios audros ir liūtys, virto storiausi medžiai.
„Esi visas sušutęs, sukaitęs, nuo žliaugiančio prakaito druskuotas, o dar visi tie mašalai ir uodai. Bet visi tie fiziniai dalykai yra menkniekis, palyginti su tuo, kas vyko viduje“, – teigė Karolis.
Negailestingas laikas
Dar viena ekspedicijos misija buvo aplankyti Vakarų Sibire gyvenančius lietuvius. Jaunuoliai iš Lietuvos rado tris tautiečius, čia įleidusius šaknis. Visi jie, savo namų kieme išvydę būrį jaunų žmonių, sutrikdavo ir bendraudavo rusiškai. Tačiau pokalbiui įpusėjus prisimindavo savo kilmę ir gimtąją kalbą, o viena močiutė net gražia dzūkiška šnekta prabilo, taip sugraudindama visą ekspedicijos grupę. Atsisveikinimai visada būdavo labai nostalgiški ir baigdavosi ašaromis.
Pasak Karolio, lietuvius svetimoje žemėje sulaikė įvairios aplinkybės. Vieniems būdavo sudaromos tam tikros kliūtys grįžti į Lietuvą, kiti, pargrįžę į gimtuosius namus ir pasijutę engiami bei nepageidaujami, vėl grįžo į Sibirą. Nors vietiniams gyventojams buvo sakoma, kad tremtiniai – tai banditai, net taip buvo pavadinta gatvė, kurioje apsigyveno kelios lietuvių šeimos, ilgainiui mūsų tautiečiai užsitarnavo rusų pagarbą. Nors gyveno itin sunkiomis sąlygomis, teko kęsti badą ir nepriteklių, būdami itin darbštūs ir kantrūs Rusijoje susikūrė naują gyvenimą. Lietuvių darbštumą ir itin stiprų norą kabintis į gyvenimą rodo dar išlikę namai. Nors nameliai laiko stipriai suniokoti, tačiau, skirtingai nei vietinių gyventojų, pastatyti labai dailiai.
„Žiūrėdamas į juos jauti kažką savo ir artimo. Skaudžios patirties ženklų dar galime rasti, bet laikas po truputį viską praryja“, – pastebi K. Kavoliūnas.
Kelionė į save
Į ekspediciją į Sibirą išvažiavo šešiolika labai skirtingų ir vienas kito nepažįstančių žmonių. O grįžo kone geriausi draugai. Anot Karolio, visus juos suartino ta pati idėja, tikslas, kurio vedami iškeliavo į Sibirą.
„Visi esame labai skirtingi, bet mus suvienijo ta pati idėja. Nors apie ją nedaug kalbėjome, tačiau jautėme, kad ji yra su mumis. Kaip prieš kelionę man parašė prieš dvejus metus į ekspediciją leidęsis Juozas Valčiukas, tai tarsi kelionė į save, į savo istoriją. Po viso to namo grįžti pilna krūtine noro veikti, siekti, kovoti, dar daugiau pamatyti. Čia pasisėmiau gerosios energijos naujiems iššūkiams. Norisi ir kitiems būti tuo kelrodžiu, žmogumi, kuris kitus uždegtų noru veikti, siekti kažko daugiau“, – mintimis dalijosi ekspedicijos dalyvis.
Pasak Karolio, reikia laiko, kad visos mintys, išgyvenimai ir potyriai nusistovėtų, išsigrynintų ir susidėliotų į savo stalčiukus. Kelionė tremtinių takais iš esmės pakeitė jo požiūrį kai kuriais klausimais. Tik grįžęs į Lietuvą ir apsilankęs tremtinių ir polinių kalinių sąskrydyje suprato, kaip viskas svarbu ir reikalinga. Kiek tai reiškia žmonėms, kurie paliesti tos istorijos akimirkos, ypač tiems, kurie patys patyrė tremtį.
„Po šios kelionės požiūris į daugelį dalykų pažengė kokiais penkiais žingsneliais į priekį, bet konkrečių pokyčių kol kas įvardyti negalėčiau, tiesiog reikia pabūti su savimi, savo mintimi, esybe“, – sakė K. Kavoliūnas.
Lina DRANSEIKAITĖ
