Universitetas – bendruomenė, panaši į miniatiūrinę valstybę. Jai būdingas susiskirstymas į grupeles, kurias jungia bendri tikslai ar interesai. Grupės dažnai viena su kita net nekontaktuoja. Kiekvienas čia žino savo pareigas, o ypač teises. Kalbu net ir apie tuos bendruomenės narius, kurie iš viso nelabai suvokia, kodėl ir kaip atsidūrė akademinėje aplinkoje. Tačiau juk tokių keistuolių nestinga ir plačiojoje visuomenėje, ar ne?
Universitetai kiekvienoje šalyje yra skirtingi. Nebūtinai dėl to, kad vienos šalys yra įgalios aukštajam mokslui skirti daugiau pinigų, o kitos, taupydamos, solidžią sumą lėšų nurėžia būtent šioje sferoje. Universitetai yra tiesiog persismelkę tautos mentalitetu. Tai pasireiškia per architektūrinius sprendimus, interjerą, bendrą aurą, studentų šurmulį, jų bendravimą tarpusavyje ar su dėstytojais, darbą ir žmonių kiekį bibliotekoje ir netgi per užrašus ant sienų tualetuose. Tbilisyje, ten radau apsčiai moteriškos filosofijos perlų.
Mokslo tvirtovėse galima aptikti net ir nacionalinių stereotipų apraiškų. Suomiai, pagal mus, šalti, ramūs, lėtoki ir uždari žmonės. Juveskiulės Universiteto koridoriuose išties ramiau. Vienur kitur gali pamatyti kokį studentą, įnikusį į knygą. Atėjęs į biblioteką, sutiksi galybę mokslo ištroškusių šiauriečių, kasdien ten apsilankančių ir mėgstančių tylą. Su draugais suomiai studentai neretai susitinka bibliotekoje – išgerti kavos ir kartu pasimokyti. Jiems tikrai nebūtina kalbėtis. Apie vėlavimą į paskaitas nė kalbos negali būti. O gruzinai, remiantis stereotipu, pasižymi ypač karštu temperamentu ir visiška punktualumo nesėkme. Universitete tai akivaizdu: koridoriuose būriuojasi minios žmonių, rūkančių, garsiai kalbančių ir įnirtingai gestikuliuojančių. Į paskaitas niekas neskuba, deadline'ai jiems irgi negalioja.
Nesu tikra, kad žinau, kokia yra lietuviško universiteto atmosfera. Tačiau ilgesniam laikui atsidūrusi užsienio universitete, aiškiai regiu skirtumus. Jeigu universitete Suomijoje mane stebino stereotipinė universiteto ir mokslo šalies rimtis, tai Gruzijoje negaliu apsiprasti su Ivano Džiavakašvilio universiteto kasdieniu triukšmu, spūstimis prie durų, nerūpestingai besišnekučiuojančiais gruzinais ir visuotiniu išsiblaškymu.Jei kyla klausimas, ar studentai Gruzijoje skiriasi nuo lietuvių, sakau, kad taip. Tbilisyje turiu galimybę palyginti kelių šalių studentus vienoje auditorijoje. Užsieniečiai niekada nevėluoja į paskaitas. Na, nebent išskirtiniais atvejais. Gruzinai vėluoja visada. Turiu omenyje ne 5 ar 10 min., o 20 min. ar net pusvalandį. Tada jie, įžengę į auditoriją, lyg niekur nieko nusišypso ir dalyvauja paskaitoje. Arba vidurio semestro egzamine. Iš kurio, beje, išeiti irgi nesidrovi, praėjus vos 7 min. nuo pradžios. Aš pati, pasitaikius skubiam atvejui, planavau palaukti bent 45 min. iš beveik 3 val. trukmės egzamino, kad neįžeisčiau dėstytojo.
Prieš važiuodama į Pietų Kaukazą, maniau, kad ten tikrai neteks mokytis tiek, kiek Lietuvoje. Pasirodo, klydau. Dėstytojai čia ypač kvalifikuoti, o jų anglų kalba aukšto lygio. Neretai, norint viską suprasti, tenka stipriai įsigilinti ir perkratyti savo anglų kalbos bagažą. Jie – tai žmonės, atvykėliai iš Europos šalių ar Jungtinių Amerikos Valstijų arba gruzinai, baigę studijas anglakalbėse šalyse. Tiek mainų studentai, tiek gruzinai laisvai gali rinktis dalykus anglų kalba iš lyčių studijų srities, Europos Sąjungos, sociologijos ar Post Sovietinės erdvės ir Pietų Kaukazo transformacijos, etnopolitikos bei regiono konfliktų sferų.
Beveik kiekvienas iš minėtų dalykų kaskart prasideda studento paruošta prezentacija, mini kontroliniais ar intensyvia diskusija. Studentai kone kas savaitę turi po vieną ar kelis rimtesnius atsiskaitymus, kurie turės įtakos jų galutiniam įvertinimui. Gruzinai dėl to nepergyvena. Net nustačius darbo atidavimo terminą, jie gali tiesiog jo nepadaryti. Ir pasakyti dėstytojui – „aš neturiu laiko“. Dėstytojas dažniausiai supranta. Juk žino, kad vis tiek darbas bus atliktas.Kaip bebūtų, studentai Lietuvoje, Suomijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Rusijoje ar Anglijoje visų pirma yra jauni, žingeidūs, pilni entuziazmo ir jaunystės žmonės. Jiems patinka naujos pažintys. Jie visi mėgsta vaikščioti į parodų atidarymus, teatrą, koncertus, pasislėpti bare ir kartais išgerti daugiau alaus negu reikėtų. Ir lygiai taip pat kaip ir mes bijo to gyvenimo, kuris laukia, pabaigus universitetą.
Viktorija Samarinaitė
