Nors universitetus baigia sėkmingai, įsitvirtinti darbo rinkoje didelei daliai Lietuvos jaunimo pavyksta labai sunkiai. Problema užprogramuojama dar mokykloje – pedagogai dėmesį skiria tik savo dėstomam dalykui, o socialinės ir emocinės moksleivių kompetencijos bei pasitikėjimo savimi skatinimas paliekami likimo valiai. Prasidėjus naujiems mokslo metams Lietuvos vaikų ir jaunimo centras (LVJC) siekia atkreipti dėmesį į socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo svarbą mūsų šalies mokymo įstaigose. LVJC užsakymu rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės SIC (UAB „Socialinės informacijos centras“) atlikto tyrimo duomenimis, dauguma moksleivių tėvų tikisi, kad bendrojo lavinimo įstaigose jų atžalos ne tik įgis reikiamų žinių, bet ir išmoks bendradarbiauti su bendraamžiais, taps iniciatyvesnės ir supras, kad už savo veiksmus reikia prisiimti atsakomybę. Tėvai viliasi, jog vaikai mokykloje pradės gerbti skirtingas nuomones bei įsitikinimus, tačiau kartu išmoks ir kryptingai siekti užsibrėžto tikslo. Pasak pačių mūsų šalies pedagogų, mokinių bendradarbiavimo ir pakantumo skirtingoms nuomonėms klausimai ugdymo įstaigose sprendžiami sėkmingai, tačiau gana dažnai susiduriama su motyvavimo problemomis, o neretam iškyla sunkumai vertinant moksleivius.
„Lazda turi du galus. Dauguma mūsų mokytojų – puikūs savo sričių specialistai, tačiau jiems trūksta įgūdžių ir žinių dirbant su socialinėmis ir emocinėmis mokinių kompetencijomis, perteikiant gyvenimo įgūdžius ir vertybes. Yra labai daug pavyzdžių, kai jauni žmonės universitetus baigia puikiausiais pažymiais, o darbo jiems rasti niekaip nepavyksta. Akivaizdu, kad vien žinių šiandien nebepakanka. Reikia būti komunikuojančiu ir imliu rinkos dalyviu. Deja, nors ruošia žmones rinkai, dėl savo darbo specifikos pati mokykla į ją nepatenka“, – pastebi LVJC direktorius Valdas Jankauskas. Kelios iš esminių problemų – pedagogų susikoncentravimas tik ties savo dėstomu dalyku ir vis dar neretai pasitaikantis moksleivių gniuždymas prastais pažymiais. „Didžioji dalis pedagogų galvoja, kad jų darbas apsiriboja savo dalyko – matematikos ar fizikos – išmokymu, tačiau taip neturėtų būti. Mokytojas vaikui yra autoritetas, į kurį kreipiamasi patarimo. Žinių jis gauna, bet atsakymų į daugelį jauną žmogų kankinančių dalykų – kaip pasitikėti savimi, kaip nugalėti baimes, kur stoti – nesulaukia, – situaciją analizuoja V.Jankauskas. – Be abejo, koją mokytojams kiša ir „kalimą“ propaguojančios programos, griežti vertinimo kriterijai. Vien dėl prastų pažymių psichologiškai sužlunga daugybė moksleivių – turbūt daugelis suaugusiųjų iki šiol prisimena legendinį „sėsk, du!“. Neretai tėvai iš mokytojų išgirsta, jog vaikas – „negabus“, tačiau tai yra netiesa. Negabių žmonių nebūna. Būna nepak ankamai motyvuoti“.
Darbui su socialinėmis ir emocinėmis kompetencijomis aukštosiose mokyklose didelis dėmesys neskiriamas, todėl jas baigę pedagogai tobulintis turi patys. Lietuvoje jau yra nemažas specialių, netgi iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamų kursų pasirinkimas, tobulinimosi programas siūlo ir LVJC, bet neformaliojo švietimo mokytojų apmokymo programų autorius Artūras Malinauskas pastebi, kad dalis kvalifikacijos tobulinimo kursų lankytojų į juos vis dar eina tik dėl pažymėjimo. „Deja, Lietuvoje vis dar klesti pažymėjimų rinkimo vajus. Kuo daugiau popierių surinksi, kuo daugiau varnelių užsidėsi – tuo aukštesnė tavo kvalifikacija. Ir niekam nesvarbu, kad gautos žinios – netaikomos praktikoje. Apmaudu, kadangi dėl to kenčia mūsų ateitis – vaikai. LVJC situaciją stengiamės keisti. Savo vidinėje apmokymo programoje bandome prisibelsti iki mokytojų sąmoningumo – svarbu, kad pedagogas norėtų tobulėti ir gebėtų tą daryti. Čia ugdoma pedagogų mokymosi mokytis kompetencija, – pažymi LVJC direktoriaus pavaduotojas ugdymui A.Malinauskas. Anot programų autoriaus, kursuose dirbama ne su ekspertinėmis žiniomis, bet per mokytojo patirtį – sprendžiamos įvairios situacijos, su kuriomis teko susidurti patiems pedagogmas ir jų kolegoms. Vienas iš esminių akcentų – savęs įsivertinimas. Tai mokytojas padaro kursų pradžioje ir pakartoja jiems pasibaigus. „Struktūruotas įsivertinimas suteikia naują požiūrį į savo mokymąsi. Dažnai jis parodo, kad mokymosi pradžioje žmogus pervertina savo žinojimą, bet pasigilinęs supranta, kad dar yra kur tobulėti, o autentiškos patirties pavyzdžiai sudaro galimybes mokytis iš savo bei kitų kolegų daugiau ar mažiau sėkmingų klaidų, – šypteli A.Malinauskas.
