Studentai, nusivylę savo studijų programa, jau tapo kasdienybe. Tada, kai būna sunku mokytis, jie šaukia, kad dėstomas dalykas niekam nereikalingas ir jo žinios praktiškai nepritaikomos. Tada, kai būna lengva, jie ir vėl šaukia, tik šį kartą – jog veltui gaišta laiką, nes visą dalyko medžiagą jau ir taip žino. Iš kur atsiranda šis amžino nepasitenkinimo virusas? Priežasčių galima ieškoti stojimų sistemoje ir apkaltinti studentų nemotyvuotumą arba suversti kaltę visko pertekusiai visuomenei, kurios jau niekuo negalime nustebinti.
Pats nepasitenkinimas savaime man nekelia tokios nuostabos, nes studijų programoms dar toli gražu iki tobulumo. Stebina tas begalinis studentų pasyvumas, kai yra tiek būdų būti išgirstiems. Kodėl, iškilus sunkumams ar elementariam nepasitenkinimui studijų kokybe, studentai yra labiau linkę bumbėti, o ne aktyviai spręsti problemą? Ar mes vis dar esame veikiami tos begalinės sovietinės baimės priešintis valdžiai? Galbūt, juk darželyje klausėme auklėtojų, mokykloje – mokytojų, namuose – tėvų. Juk taip saugu turėti ką nors, kam galima būtų paklusti, o reikalui esant – ir suversti visą kaltę už būtas ar nebūtas nelaimes. O gal tiesiog ta studentų pozicija nėra motyvuota, tik grįsta elementariomis emocijomis? Juk, norint ką nors spręsti, reikėtų suvokti problematiką ir apgalvoti galimus sprendimo būdus, o dažnam nepatenkintam studentui nepatinka tiesiog studijos. Čia bent vienas iš tų nepatenkintųjų pasakytų, kad jis tiesiog bijo. Bijo ko? Sakyti savo nuomonę? Ar bijo pripažinti, kad ir pats nežino, ko nori ir kas yra geros studijos?
Studentų pasyvumas skatina dialogo tarp studentų ir dėstytojų nebuvimą. Juk kokybiška paskaita yra tada, kai ji atitinka studento lūkesčius. O iš kur dėstytojui juos žinoti, jei studentas nekalba? Po tam tikrų paskaitų ciklo, dažnas dėstytojas mėgsta paklausti apie tai, kas patiko ir kas nepatiko jo paskaitose. Deja, jeigu tokio pobūdžio pasisakymai nebūna privalomi, atsakymų sulaukiama tik iš vieno kito studento. O tas vienas kitas apsiriboja tokiais komentarais kaip „nieko“, „gerai“ ar „patiko“. Galima būtų teisintis, jog šie pasisakymai jau neliečia mūsų pačių, o tik po mūsų ateinančias kartas. Tačiau juk ir prieš mus buvo kartos, kurių konstruktyvaus dialogo su dėstytoju nebuvimas ir lėmė tam tikrus dėstymo ypatumus. Kada pagaliau atsisakysime tos garsiosios Liudviko XIV nuostatos „po manęs nors ir tvanas“? Nepadeda net sukurtos biurokratinės sistemos, kaip studentų atstovybė, kurios veiklą užtikrina grupelė abejingumu dar neužsikrėtusių aktyvistų, ar kokybės vadybos centro duomenų bazėje vykdomos studentų apklausos, į kurias atsako vos keli procentai studijuojančių.
Galų gale, dėstytojas reikalingas tik tam, kad nukreiptų tinkama vaga, tad studijų kokybę kuria ne jis, o mūsų perskaitytų knygų skaičius. Tik, deja, ruošdamiesi egzaminui, dauguma apsiriboja tik draugo prieš septynerius metus parašytais konspektais. Kartais atrodo, kad, išmetus iš sando skiltį „papildoma literatūra“, studentas to net nepastebėtų. O studijų kokybę kuria pats studentas. Juk mūsų dauguma! Tad daugiau drąsos. Ir noro pažinti.
Darja Voitenko
