Ieva Žigaitė, LRT televizijos laida „Stilius“, LRT.lt
„Mano asmeninis pasirinkimas yra turėti veiklą, kuri man labai patinka, ir skirti laiko vaikams, bet ne gyventi vaikų gyvenimą arba už juos jų gyvenimą“, – sako edukologė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė, anksti po gimdymų grįžusi į darbą ir dėl to sulaukusi pasmerkimo.
Socialinių mokslų daktarės ir privataus darželių tinklo įkūrėjos teigimu, moksliniai tyrimai įrodo, kad laimingi tėvai vaikui yra daug svarbiau negu tėvai šalia.
Tuo metu savo gyvenimo tikslą moteris apibūdina taip – kad vaikai norėtų atvažiuoti per Kalėdas: „Manau, kad jie bus išsibarstę po visą pasaulį, tikrai nepuoselėju iliuzijų, kad jie ir studijuos, ir gyvens Lietuvoje. Mintis yra ta, kad jie nebūtinai atvažiuos, bet kad jie norėtų. Ir jeigu jau jie norės Kalėdas leisti su sena mama ir senu tėvu, aš tada sakysiu – viskas buvo gerai“.
Sakydavo, kad šeima – tik po mokslų daktarės diplomo
Susitikti su A. Landsbergiene paskatino intriguojanti frazė – nėra klausimo apie vaikus, į kurį ši moteris negalėtų atsakyti. „Iš tiesų nežinau, kaip yra gyventi be vaikų“, – nusijuokia Austėja, kiek save pamenanti, visuomet buvusi šalia mažylių.
Į savo tėvų klausimą, ko norinti gimtadieniui, vaikystėje atsakydavo – sesės. Vėliau prižiūrėjo ne tik ją, bet savanoriaudama – ir sergančius mažylius. Keliolika metų dirbo tarptautinėse mokyklose. Savo pirmųjų vaikų Austėja susilaukė anksti ir šiandien sako matanti daugybę ankstyvos motinystės bei tėvystės privalumų.
„Aš visą gyvenimą galvojau, kad turėsiu fantastišką mokslinę karjerą. Ir sakiau: jau aš tai nei vaikų, nei šeimos – tol, kol neturiu mokslų daktarės diplomo – net nesiruošiu turėti. Mano pozicija buvo tikrai labai tvirta, net mano tėvai sakydavo (žinote, kai per Kalėdas susėdi prie šeimos stalo): Austute, bet gal vis dėlto pasvarstyk galimybę turėti šeimą. O aš kategoriškai – ne. Ne, nes mokslas, karjera ir visi šitie dalykai yra labai labai svarbūs. Bet turbūt reikėjo tinkamo žmogaus, ir visa, ką sakiau, buvo truputį modifikuojama“, – pasakoja edukologė.
Austėjos vyras – diplomatas Gabrielius Lansbergis. „Pradėjome gyventi kartu, natūraliai ir atsirado vaikai“, – pamena Austėja, šiandien su savo atžalomis diskuotuojanti apie politiką ir išleidžianti savarankiškų atostogų į stovyklas, kai šeimos draugai dar tik skaičiuoja savo pirmagimių žingsnius ir dantis. Be to, būtent ši šeima gali būti puikus pavyzdys, kaip dera mokslai, karjera ir tėvystė.
„Iš tiesų nebuvo lengva. Pirmąjį magistro darbą baigiau rašyti ir gyniausi iš karto po gimdymo. Antrąjį irgi prisimenu – kaip auklė aplink universitetą vaikščiojo su kūdikiu ir jai buvo pasakyta, kad jeigu jau pradės verkti, tai skambintų man, aš išlėksiu, pamaitinsiu ir toliau bus paskaitos.
Prisimenu, kaip mano katedroj visi juokdavosi, nes sakydavo, kad aš vienintelė į disertacijos posėdžius ateinu su dviem mažais vaikais, nes aš neturėdavau kur jų palikti. Ir turbūt mes tiesiog niekada nemanėme, kad yra sunku. Yra taip kaip yra – aš negaliu nebaigti doktorantūros, nes, mano požiūriu, vaikai buvo mano pasirinkimas, o disertacija buvo privalomas dalykas“, – pasakoja keturių vaikų mama.
Austėja šypsosi, kad jos jaunėlės jau turi mokslų daktaro diplomą, mat abi gimė berengiant disertaciją švietimo vadybos, lyderystės ir ikimokyklinio ugdymo tema. Ir vis dėlto – jaunai moteriai vaikai turėjo netrukdyti mokslams, nes būtent mokslai buvo tai, ką ji darė dėl savęs, iš ko manė gyvensianti ir kuo tie patys vaikai galėsiantys didžiuotis.
Užaugus nesvarbu, kada atsisakėme sauskelnių
Ikimokyklinio ugdymo temos Austėja ėmėsi po to, kai pamatė aukšųjų mokyklų studentų susiformavusius įpročius ir nuostatas, kurias suaugusiam žmogui pakeisti per vėlu – vadinamąjį „mokymąsi dėl diplomo“. Būtent vaikystėje, teigia edukologė, viskas prasideda ir būtent vaikai turi išmokti, kad nusirašyti negarbinga, o mokomės visą gyvenimą ir anaiptol ne dėl diplomo.
„Kai aš susiduriu su jaunais žmonėmis – 40–50 metų, kurie sako: ai, neturiu teisių ir jau nebeturėsiu, jau kiek čia man liko... Prisimenu, kai įgijau savo teises, man buvo 16 m. Aš mokiausi tada Amerikoje ir viename suole sėdėjome su 83 m. brazile, kuri atvažiavo padėti savo anūkei auginti vaikus. Ir ji sako: nusibodo man be mašinos, turiu išmokti. Ir aš sakau: o jūs, kai atvažiavote čia, ar portugališkai kalbėjote, ar jau mokėjote ir angliškai? Tai aišku, kad tik portugališkai, sako, kam man ta anglų kalba Brazilijoj? Tai aš pirma išmokau anglų, o dabar laikausi teises. Moteriai – daugiau kaip 80 metų, ji dar juokavo: aš dar į universitetą nueisiu, pamatysit“, – prisimena pašnekovė.
Austėja sutinka – ikimokyklinis ugdymas mūsų šalyje nėra prestižinė sritis, ji netraukia daugybės specialistų, tačiau būtent iki pirmos klasės vaikų įgyjamus įgūdžius ir žinias ji vadina pamatu, ant kurių toliau statomas namas. Jungtinėse Valstijose, Norvegijoje, Belgijoje, Švedijoje mokiusis edukologė, pradėjusi kalbėti apie Lietuvos švietimo spragas, sulaukia daug laiškų, netgi grąsinančių.
„Lietuvoje milžiniškas dėmesys skiriamas priežiūrai – tai Maslow piramidės apačiai: kiek valgė, kiek miegojo, ar buvo kiemelyje. Tokiems visiškai buitiniams, net drįsčiau sakyti, primityviems dalykams. Aš stebėjau, ko klausia tėvai Belgijos darželiuose ir ko – Lietuvos. Belgijoje klausė – su kuo mano vaikas draugauja, ar jis geba susitarti, kokia veikla jam yra įdomiausia, ar jis turi draugų, ar jis jaučiasi saugus.
Tuo metu Lietuvoje tikrai buvo daugiau piktų tėvų ir piktų dėl priežiūros – kad per mažai miegojo, per mažai pavalgė, ne taip sušukuotas, ne taip susagstytas ir pan. Tada man kilo klausimas – bet palaukit, taigi su tuo vaiku viskas yra gerai, jis ir pavalgė, ir numigo, ir atrodo visai normaliai. Na, jei jums nepatinka kaip susagstytas, taigi čia minutės darbas persagstyti pagal save, ar ne? Tas buitinis lygmuo yra akcentuojamas kaip pats svarbiausias.
O kalbant apie lipimą piramide į viršų, tie akcentai tokie netgi išplaukę. Kai mums bus 35-eri, bus visai nesvarbu, kada mes atsisakėme sauskelnių. Tai dabar yra labai svarbu, kai tėvai rungiasi – mano jau atsisakė sauskelnių, o mano neatsisakė ir pan. Bet kai mums 35-eri, niekam nerūpi, mes spausdami ranką naujai sutiktam žmogui nesakome – laba diena, aš pradėjau skaityti šešerių, atsisakiau sauskelnių būdamas metų ir septynių mėnesių. Mes ne apie tuos dalykus šnekame.
Bet labai greitai žmonės pamato, ar mes užmezgame akių kontaktą, ar elgiamės pagarbiai, ar nutraukiame žmogų vidury pokalbio, ar gebame išklausyti, ar gebame apginti savo nuomonę ir ją pagrįsti. Tie dalykai mus lydi visą gyvenimą. Bet kažkodėl mes žiūrime į juos tarsi tai savaime suprantamus“, – tvirtina edukologė.
45 minučių pamokos – neefektyvios
Negailėdama tiesių žodžių, Austėja tokius lopšelius ir darželius vadina priežiūros centrais. Todėl užuot ramiai dirbusi ties moksline karjera, kaip planavo, ji ėmėsi kurti savo ugdymo įstaigą, kurioje – tarsi būtų remiamasi naujausiais moksliniais tyrimais.
„Moksliniais tyrimais jau patvirtinta, kad ikimokyklinukai ir pradinukai labai gerai mokosi judėdami – jiems reikia atsistoti, nueiti, kažką paimti, atsigulti ir pan., kad įsisavintų informaciją. Tuo metu įeikime į bet kokią pirmą klasę – vaikai sėdi suoluose, vaikai mato vienas kito pakaušį kiaurą dieną. Ir kas 45 min. nuaidi tas baisus skambutis, kuris numirusiųjų gali prikelti, pertraukia visas veiklas, visas mintis, tada vaikus išgrūda į koridorių 10-čiai minučių, po 10 minučių vėl klaikus skambutis ir jie vėl turi susikaupti.
Moksliniai tyrimai rodo, kad reikia maždaug 15 minučių norint susikaupti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pamokai lieka pusvalandis. O jei dar mokytoja pradeda žvilgčioti į laikrodį, nes ji nelabai nori su tais vaikais būti ilgiau nei 45 minutes, tai mes turime 20 minučių pamoką.
Jei mes norime kalbėti apie tai, kaip mokytis yra neefektyvu, tai turime kalbėti apie tai, kad tos 45 minutės yra neefektyvios, kad sėdėjimas eilėmis neefektyvus, kad kalimas, mokymasis mintinai ikimokykliniame pradiniame amžiuje yra neefektyvus. Mes visa tai jau žinome, daugybė mokslininkų daužo į krūtinę ir rašo daugybę straipsnių, kad nebedarykime taip, o kada tas pasieks mokyklas, aš nežinau“, – sako A. Landsbergienė.
Vaikas neturi augti tarsi burbule
Austėja neslepia, kad vieni patyrę pedagogai jos sudarytos programos idėjas vertina ir jomis seka, kiti stoja mūru už senus gerus metodus. Lietuvoje, sako pašnekovė, yra nuostabių, pašaukimą jaučiančių pedagogų, tik jų per mažai.
Juk pati didžiausia dovana, kokią galime duoti vaikui, pasak Austėjos, yra meilė jam: „Jeigu vaikas jaučiasi mylimas, tai jam viskas yra gerai. Jis gali galbūt norėti dviračio arba geresnio dviračio, arba „iPad`o“, ar dar kažko, bet jei jis jausis mylimas, į visa tai galės numoti ranka. Bet jis gali turėti visus pasaulio dviračius ir visus pasaulio „iPad`us“, bet jei nesijaus mylimas, svarbus ir reikalingas, tada jis augs nelaimingas“.
Beje, vienas iš edukologės sudarytos programos kertinių dalykų – Švedijos nacionalinės ikimokyklinio ugdymo programos įkvėpta idėja, kad vaikas neturi augti tarsi burbule, apsaugotas nuo paties gyvenimo. Todėl, sako ji, net ir blogo oro nėra, įskaičiuojant ir šlapdribą.
„Dabar labai dažnai darželiuose būna ir man tikrai yra tekę girdėti sakant: neveskite mano vaiko į lauką, jis ką tik po ligos, arba neveskite mano vaiko į lauką, jis šiandien čiaudėjo. O skandinavo požiūris yra toks: tuo labiau jam reikia eiti į lauką, jeigu jis čiaudėjo – kad jis neužkrėstų kitų, kad jis būtų lauke, kad išsilakstytų, išsivalytų jo kvėpavimo takai ir rytoj jis jau ateitų nečiaudėdamas“, – teigia Austėja.
Vietoj draudimo – eksperimentas
Savo šeimoje edukologė vadovaujasi principu, kad reikia duoti vaikams galimybę būti savarankiškiems. Ji sako, jog tai atsiperka su kaupu, kaip ir leidimas vaikams atlikti kūrybiškus eksperimentus ir mokytis iš jų tiesiogiai vietoj tėvų draudimų.
„Aš prisimenu, kaip vieną dieną vedžiojau naujus tėvus po sodelį. Buvo liepos mėnuo, nepaprastai karšta, o viena mergaitė laksto kieme su pašiltintais guminiais botais ir su tokia suknele, kaip tos plastmasinės princesių suknelės. Natūralumo nė kvapo, ir jie sako: Dieve mano, kas to vaiko tėvai, o jiems atsakau – aš. Ten buvo mūsų mažoji.
Principas yra toks – ji labai norėjo tų batų ir aš pasakiau: gerai, pabandyk, bus labai karšta, bet tu gali pabandyti. Kitą dieną aš jai sakau: gal tu nori tuos pašiltintus botus autis? Ne, labai karšta. Ir nebeturi ginčo su vaiku, nes jis ištyrė, pamatė, padarė tam tikras išvadas ir dabar jau priima atitinkamus sprendimus“, – pasakoja Austėja.
Moteris prisipažįsta klaidų daranti ir pati – ir turbūt daugiausiai su savo vaikais, nes su jais negalinti būti objektyvi. Galbūt sunkiau dėl to, kad įžvelgia tuos dalykus, kurių kiti tėvai nepastebėtų, kita vertus, kai daug duodi kitiems, saviems tiek duoti nebegali.
„Yra buvę, kad aš važiuoju namo apsipylusi ašaromis ir galvoju: buvau susitikusi su tėvais, kurie dabar nueis ir bus geresni tėvai savo vaikams, o mano vaikai ir vėl miegos, kai grįšiu namo. Dėl to, kai manęs klausia, kaip suderinti, aš sakau: nesuderinsi, tai yra dar vienas mitas, kad įmanoma suderinti šiuos dalykus. Esmė – kaip tu tais kamuoliukais žongliruoji“, – įsitikinusi edukologė.
Gyvenimo tikslas – kad vaikai norėtų per Kalėdas atvažiuoti
Stereotipų Lietuvoje labai daug – kokia turi būti mama, koks turi būti tėvas, kaip turi būti gyvenama. Austėja kaip vieną sulaužytų stereotipų pavyzdžių pamini, kad jos namuose vaikams nebūtinai maistą ruošti turi mama. Gamina tas šeimos narys, kuriam labiau patinka ir sekasi. O bene audringiausios reakcijos Austėja sako sulaukusi, kai anksti po gimdymų pradėjo dirbti ir taip sulaužė dar vieną – būtinybės ilgai prižiūrėti kūdikį – stereotipą.
„Aš sulaukiau labai daug smerkimo iš aplinkos: kaip tu taip galėjai, kokia tu motina, darželių tinklą darai, o pati vaikus numetei, išėjai į darbą, kaip čia taip galima. Ir tas yra taip stipru, kad net mane (nors, manau, tikrai turiu labai tvirtus įsitikinimus ir tvirtą charakterį) persmelkdavo toks nerimas – o galbūt jie teisūs, galbūt jie žino, ką sako. Tai mane paskatino ieškoti daugybės mokslinių tyrimų, ar tai gali pakenkti vaikams, ir aš neradau.
Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai įrodo, kad laimingi tėvai vaikui yra daug svarbiau negu tėvai šalia. Jei tėvai yra laimingi, jei grįžta iš darbo ir sako: einam, dabar paspardysim kamuolį, einam, kartu paskaitysim, ką tu veikei darželyje, o ką aš veikiau darbe, dalinamės, diskutuojam. Vaikas turtėja visomis prasmėmis, o ne tai kad – aš ir taip visą dieną su tavimi buvau, eik pažaisk pats. Dėl to mano asmeninis pasirinkimas yra turėti veiklą, kuri man labai patinka, ir skirti laiko vaikams, bet ne gyventi vaikų gyvenimą arba už juos jų gyvenimą“, – savo poziciją aiškina eudokologė.
Moteris turi savo šventą laiką su vaikais – pasakos metą vakare, kai telefonas ir darbai lieka nuošalyje. Su šeima daug važinėja dviračiais, kartu bėgioja, žiemą žaidžia stalo žaidimus – tiesiog aktyviai gyvena kartu. Ir su vyru laikosi elementaraus, bet svarbaus principo – gyventi paprastai ir nedaryti problemų ten, kur jų nėra.
Austėjos gyvenimo tikslas – kad vaikai norėtų atvažiuoti per Kalėdas: „Manau, kad jie bus išsibarstę po visą pasaulį, tikrai nepuoselėju iliuzijų, kad jie ir studijuos, ir gyvens Lietuvoje. Mintis yra ta, kad jie nebūtinai atvažiuos, bet kad jie norėtų. Ir jeigu jau jie norės Kalėdas leisti su sena mama ir senu tėvu, aš tada sakysiu – viskas buvo gerai“.
