Ilgos eilės, informacijos stoka ir nutrūkęs gydymas tapo ne mažesniu išbandymu nei pati onkologinė liga. Šiandien Larisa atvirai naujienų portalui tv3.lt pasakoja ne tik apie diagnozę, bet ir apie tai, ką reiškia likti akis į akį su baime, kai labiausiai reikia aiškių atsakymų.
Jos istorija – skaudus priminimas, kodėl į savo sveikatą būtina įsiklausyti dar tada, kai atrodo, kad „dar galima pakentėti“.
Ilgas kelias iki gydymo
Larisa pasakoja, kad ji pati visada buvo darbšti, iki ligos nebuvo turėjusi nei vieno nedarbingumo dėl ligų. Vis dėlto, jai bedirbant vis paskaudėdavo dešinę kūno pusę. Tačiau ji į tai per daug nekreipė dėmesio, kadangi pati yra pardavėja, daug vaikšto, visą gyvenimą yra judri, veda sveiką gyvenimo būdą.
„Liga nežiūri, ar žmogus geriantis, ar negeriantis. Pajutau silpnumą ir ruošiausi spragsinčio piršto sindromo operacijai. Mano tyrimai taip pat parodė, kad hemoglobinas labai nukritęs ir nuo to prasidėjo viskas“, – sako ji.
Tuomet jai ėmė skaudėti dešinę kūno pusę ir ji kreipėsi į gydytojus dar kartą. Moteris nuvyko pasitikrinti ir pasidaryti organų vidinę echoskopiją, tačiau ten ji išgirdo gyvenimą sudrebinusią žinią.
„Specialistė man tiesiai šviesiai pasakė, kad kepenyse mato metastazes. Vėliau pati pastebėjau kraują išmatose ir tuomet, kaip jau minėjau, pradėjau prašyti šeimos gydytojos atlikti slapto kraujo tyrimą. Tyrimas parodė teigiamą rezultatą – išmatose buvo nustatytas kraujas.
Tuomet vėl prasidėjo laukimas ir ilgos eilės. Tačiau jau žinodama, kad laukti labai ilgai negaliu, nusprendžiau kreiptis privačiai. Mokamai man buvo atlikta kolonoskopija“, – pasakoja moteris.
Po kurio laiko Larisai buvo pašalinti du polipai, o trečiojo polipo gydytojai nusprendė neliesti – iš karto pasakė, kad jį palieka, nes yra įtarimas, kad tai navikas ir greičiausiai piktybinis. Tuomet buvo paimta biopsija.
Po biopsijos paaiškėjo skaudi diagnozė – 2024 spalį moteriai diagnozuotas storosios gaubtosios žarnos vėžys, su metastazėmis į kepenis.
„Netrukus pakliuvau į visišką nežinią. Apie vadinamuosius „žaliuosius koridorius“ nieko nežinojau, niekas man jų nepaaiškino ir šeimos gydytoja dėl to manęs taip pat nekonsultavo. Todėl vėl viską turėjau daryti pati – savarankiškai užsirašiau pas onkologą“, – sako ji.
Nuo spalio mėnesio viskas pradėjo judėti greičiau. Lapkritį jau įvyko konsiliumas, o gydytojų sprendimas, pasak moters, buvo priimtas gana operatyviai. Po jo nuspręsta, kad iš karto operacija nebus atliekama, o pirmiausia bus taikoma chemoterapija – iš viso aštuoni ciklai.
„Tie aštuoni chemoterapijos ciklai jau seniai baigėsi, tačiau po jų vėl stojo tyla ir nežinia. Ir būtent tai labiausiai palaužia žmogų. Kai eini į chemoterapiją, skaičiuoji – štai septinta, aštunta, pabaiga – ir galvoji, kad tada jau kažkas paaiškės: arba bus operacija, arba kitas sprendimas“, – atskleidžia pašnekovė.
Gydymas sustojo
Larisa atvirai pasakoja, kad jos gydymo eiga tapo neaiški ir fragmentuota. Pasak moters, pradžioje jai buvo taikomas sisteminis ir biologinis gydymas, tačiau vėliau situacija pasikeitė: „Sisteminis gydymas buvo nutrauktas, palikta tik biologinė chemija. Mano manymu, būtent tai ir lėmė pablogėjimą.“
Nuo rugsėjo iki lapkričio Larisa gavo vos vieną chemoterapijos kursą, o antrąjį – tik po ilgos pertraukos.
Moteris pabrėžia, kad didžiausias sunkumas – ne tik pati liga, bet ir informacijos stoka. Ji sako nuolat klausianti apie galimas tolimesnes gydymo alternatyvas, tačiau aiškių atsakymų nesulaukia.
„Aš nuolat klausiu – ar įmanoma operacija, ar dar koks gydymas, bet atsakymų negaunu. Suprantu, kad stadija trečia–ketvirta, bet niekas nepasako, kokia tolesnė eiga“, – sako ji.
Larisa teigia, kad jai nebuvo paaiškinta, kiek dar gydymo kursų jos laukia ir ar egzistuoja kitos galimybės. Nežinomybė, anot moters, tampa didžiausiu psichologiniu išbandymu – ypač žvelgiant vaikams į akis.
„Gyveni visiškoje nežinioje. Žiūri vaikams į akis ir nežinai – pasakykit, kiek man liko, ar dar yra galimybė kažką pratęsti, ar jos nebėra“, – jautriai pasakoja ji.
Pašnekovės teigimu, pastaruoju metu jos būklė buvo itin sunki – smarkiai nukrito hemoglobino rodikliai, todėl prireikė skubios medicininės pagalbos, kraujo perpylimų.
Moteris pabrėžia, kad medikai ją prižiūri ir suteikia būtiną pagalbą, tačiau gydymas vyksta epizodiškai, su ilgomis pertraukomis.
Be to, Larisa susidūrė ir su itin stipriu uždegimu organizme – uždegimo rodikliai buvo kritiškai aukšti. Dėl sudėtingos būklės moteris ligoninėje praleidžia ilgas savaites, o namo grįžta tik tada, kai būklė kiek stabilizuojasi.
„Gydytojai žiūri, stebi, laiko tiek, kiek reikia, bet aiškių atsakymų apie tai, kas bus toliau, vis dar neturiu“, – sako ji.
Larisos patarimas kitiems
Remdamasi savo patirtimi, Larisa siunčia aiškią žinutę kitiems – nedelsti ir nebijoti rūpintis savo sveikata, net jei tam trukdo baimės dėl darbo, finansų ar įsipareigojimų.
„Labai noriu pasakyti žmonėms – pirmoje vietoje turi būti sveikata, o ne baimė prieš bankus ar darbą. Mes patys esame atsakingi už save, niekas kitas už mus nepastovės“, – sako ji.
Moteris atvirai prisipažįsta, kad pati ilgai delsė, ignoravo pirmuosius signalus ir bijojo pasekmių, tačiau dabar dėl to gailisi.
„Aš bijojau – galvojau apie darbą, apie įsipareigojimus, gėriau tabletes ir ėjau toliau. Dabar suprantu, kad taip neturi būti“, – atskleidžia pašnekovė.
Larisa ragina žmones nelaukti, kol skausmas taps nepakeliamas, ir nebijoti reikalauti pagalbos: „Jeigu jaučiate, kad kažkas ne taip – eikite pas gydytojus, reikalaukite tyrimų. Niekas už jus to nepadarys.“
Pasak jos, ligą vis tiek tenka nešti pačiam, o labiausiai kenčia artimieji, matantys mylimo žmogaus skausmą.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
