Tuo metu jai buvo vos 24-eri. Sveikata niekada nekėlė rūpesčių, tačiau šis netikėtas pokytis paskatino grįžti į Lietuvą ir ieškoti atsakymų.
Kelias link jų nebuvo lengvas – su laikinomis gyvenimo sąlygomis, ilgu laukimu pas gydytojus ir painia dokumentų tvarkymo tvarka. Vis dėlto instinktas, kad reikia ieškoti priežasties, buvo stipresnis. Ir jis, kaip vėliau paaiškėjo, neapgavo.
Raktikaulyje aptiko naviką: kelias iki diagnozės truko mėnesius
Svetlana pasakoja, kad viskas prasidėjo 2022 metais, jai būnant stažuotėje Vokietijoje. Vieną rytą atsikėlusi ji pastebėjo ties raktikauliu keistą darinį – tarsi mažo „akmenuko“ formos guzelį.
„Ant kaklo atsirado kažkas naujo, ko niekada nebuvau turėjusi. Tą akimirką dar negalvojau, kad tai gali būti kažkas rimta“, – prisimena mergina.
Kitą rytą darinys buvo dar ryškesnis – tarp raktikaulio ir peties matėsi iškilimas.
„Buvau labai išsigandusi. Kadangi buvau svetimoje šalyje, nežinojau, kur kreiptis, ką daryti“, – sako ji.
Grįžusi į Lietuvą Svetlana iškart apsilankė poliklinikoje, tačiau ten gydytojai ją nuramino – esą tai tik limfmazgiai, nieko rimto. Vis dėlto mergina nusprendė nenuleisti rankų.
Nors yra kilusi iš Baltarusijos ir tuo metu turėjo tik laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, ji susitvarkė visus reikiamus dokumentus ir paprašė užregistruoti ją pas šeimos gydytoją. Laukti vizito reikėjo mėnesį.
„Kai pagaliau apsilankiau pas gydytoją, ji paskyrė kraujo tyrimus ir plaučių rentgeno nuotrauką, nes tuo metu jau buvau pradėjusi kosėti. Kraujo rezultatai buvo geri, tačiau plaučių nuotraukoje pastebėtas įtartinas darinys“, – teigia Svetlana.
Vėliau ją išsiuntė pas pulmonologę, pas kurią pateko tik po dviejų savaičių. Galiausiai buvo paskirta kompiuterinė tomografija su kontrastu, o po kurio laiko gydytoja telefonu pranešė: tai vėžys, ir jis plinta, yra būtina skubi hospitalizacija.
„Buvau šoke. Pradėjau verkti, nes tuo metu vėžys man reiškė mirtį. Nežinojau, ką daryti, bet atvykau į ligoninę“, – pasakoja mergina.
Išgirsta diagnozė šokiravo
Svetlana buvo paguldyta į pulmonologijos skyrių. Ten jai atlikta bronchoskopija, kurios metu prasidėjo stiprus kraujavimas – merginą tuo metu teko perkelti į reanimaciją. Dėl kraujo atkosėjimo jai kurį laiką reikėjo gydytis stacionare.
Vėliau jai buvo atlikta kaulų čiulpų punkcija ir tik tada paaiškėjo tiksli diagnozė – Hodžkino limfoma, 4 – paskutinioji stadija.
Prasidėjo gydymas – keturi chemoterapijos kursai. Atrodė, kad liga atsitraukė, tačiau 2024 metais ji ir vėl sugrįžo. Šį kartą prireikė dar dviejų chemoterapijų, spindulinės terapijos ir galiausiai – transplantacijos.
„Prieš savaitę man paskambino ir pasakė, kad esu sveika“, – šypsosi dabar jau 28-erių mergina, kurios kelias iki šių žodžių buvo ilgas, sunkus ir reikalavo nepaprasto ryžto.
Išankstinių ligos simptomų nejautė
Svetlana pasakoja, kad iki lemtingų įvykių visada jautėsi visiškai sveika. Jokių rimtų ligų niekada nebuvo turėjusi, nesirgusi net peršalimo ligomis, o vienintelis negalavimas, su kuriuo tekdavo susidurti – tai dermatitas.
„Iš pradžių maniau, kad dermatitas atsirado dėl streso. Vėliau pradėjau skaityti daugiau apie limfomą ir nustebau sužinojusi, kad odos problemos gali būti vienas iš ankstyvųjų šios ligos požymių“, – sako ji.
Mergina pripažįsta, kad jei ne pastebėtas guzelis ties raktikauliu, ji tikriausiai dar ilgai nebūtų įtarusi, kad organizme vyksta kažkas rimto – jokių skausmų, silpnumo ar kitų akivaizdžių simptomų tuo metu nejautė.
Šiandien, po ilgo gydymo kelio, Svetlana jau yra remisijoje ir džiaugiasi galėdama gyventi pilnavertį gyvenimą.
„Jaučiuosi gerai – sportuoju, dirbu, bendrauju, turiu daug veiklų ir planų. Nors viskas, ką teko išgyventi, nebuvo lengva, dabar labai vertinu kiekvieną dieną“, – sako ji.
Siunčia palaikymo žinutę kitiems sergantiems: „Gyvenimas nesustoja“
Paklausta, ką norėtų pasakyti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia diagnoze, Svetlana pirmiausia ragina nepasiduoti panikai.
„Suprantama, kad išgirdus žodį „vėžys“ daugeliui pirmoji mintis – mirtis. Tačiau tai netiesa. Su vėžiu galima gyventi 20–30 metų, galima pasiekti remisiją, patirti atkrytį, vėl gydytis ir vėl gyventi. Tai ūminė liga, bet ji nėra nuosprendis“, – sako ji.
Pasak merginos, labai svarbu nepradėti daryti išvadų anksčiau laiko ir palaukti, ką pasakys gydytojai. Ji pabrėžia ir psichologinio nusiteikimo svarbą: sergant svarbu kiek įmanoma išlaikyti įprastą gyvenimo ritmą.
„Dažnai žmonės galvoja, kad per chemoterapiją bus blogai – pykins, bus silpna. Bet man taip nebuvo. Gal todėl, kad buvau jauna – kai susirgau, man buvo tik 24-eri“, – pasakoja Svetlana.
Ji tiki, kad svarbiausia neatsiriboti nuo gyvenimo. Jei tik yra jėgų – judėti, išeiti į gamtą, būti tarp žmonių, daryti tai, kas teikia džiaugsmo.
„Mano gyvenimas nesustojo nei 2022-aisiais, kai išgirdau pirmą diagnozę, nei 2024-aisiais, kai liga grįžo. Vis dar lankau daug veiklų, sportuoju, keliauju, leidžiu laiką su draugais. Jei tik gali – važiuok į mišką, prie ežero, atsipalaiduok. Tai labai padeda“, – sako ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
