Turbūt ne vienam smalsu, kaip gali atrodyti šeimos gyvenimui pritaikyti kadaise garsiausių Lietuvos didikų šeimoms priklausę rūmai.
Apie tai, kokie istoriniai fragmentai buvo išsaugoti vilniečių šeimos bute bei kaip sekėsi išpildyti užsakovų poreikius, papasakojo architektė, interjero projektavimo studijos „Elemente“ įkūrėja Gintarė Masilionytė-Kakurė.
Šeima atsikėlė iš namo gyventi į butą
Pradėjusi pasakoti apie butą, architektė atskleidė, kad šio užsakymo sulaukė prieš kelerius metus. Anot jos, tai buvo itin džiuginantis ir reikšmingas projektas – pirmasis, įgyvendintas istoriniame pastate.
„Butas yra Vilniaus Senamiestyje, pačioje jo širdyje. Jo dydis – 130 kvadratinių metrų, jis išsidėstęs per du aukštus“, – pasakojo pašnekovė, pridėdama, kad tai – mansardinio aukšto patalpos, turinčios ypatingą charakterį.
Taip pat G. Masilionytė-Kakurė atskleidė, kad užsakovai kreipėsi į ją su tikslu – jie norėjo ne tik funkcionaliai išplanuoti patalpas, bet ir sukurti laikui nepavaldų išskirtinį interjerą.
Pasak architektės, šeima į šiuos namus gyventi turėjo atsikelti iš namo, tad teko taip išplanuoti butą, kad išliktų erdvės pojūtis ir tuo pačiu būtų suplanuota pakankamai kambarių šeimos poreikiams.
„Tikslas buvo funkcionaliai išdėstyti ir suformuoti erdves, sutalpinti daug kambarių – tris miegamuosius, skalbyklą, drabužinę, tris vonios kambarius, turėti pakankamai didelę gyvenamąją erdvę ir darbo kambarį.
Visa tai turėjo tilpti į mansardinio tipo planą, kuris pats savaime diktuoja nemažai iššūkių. Šis projektas reikalavo tikslaus erdvių planavimo ir jautraus požiūrio į kontekstą“, – pasakojo specialistė.
Pastatas priklausė garsiausioms didikų giminėms
Architektės pasiteiravus apie pastato istoriją, ji atskleidė, kad tai – kelis amžius menantis statinys. Anot jos, įspūdinga tai, kad šiose pastato erdvėse prieš kelis šimtus metų vaikščiojo patys Sapiegos ir Pšezdeckiai.
„Čia anksčiau buvo Sapiegų rūmai, vėliau Pšezdieckių rezidencija. Tam tikru laikmečiu pastatas buvo prijungtas prie karmelitų vienuolyno pastatų komplekso.
Mano žiniomis, jis buvo rekonstruotas keletą kartų, dėl to pastato sienose matyti skirtingų laikotarpių mūro sluoksnių žymės.
Laikui bėgant, keitėsi pastato funkcija, jis buvo vis naujai pritakomas, tad negalima sakyti, kad pastatas yra labai autentiškas, nes iš senų laikų išlikę tik mūro fragmentai, užstatymo plotas ir tam tikros detalės fasaduose“, – apie ypatumus pasakojo ji.
Pašnekovė pasakojo, kad šis pastatas taip pat yra įrašytas į Kultūros paveldo sąrašą kaip 16 amžiaus pastatas. Jis yra saugomas, nes išsiskiria savo vertinga planine struktūra, būdingu vidiniu kiemeliu ir architektūriniais sprendimais.
„Įdomu tai, kad viename korpuse yra išlikę kryžminiai skliautai, tačiau kitame korpuse to nėra išlikę. Deja, didikų rūmų laikus menančių detalių nebuvo išlikę. Mansardinis aukštas buvo rekonstruotas naujai“, – pasakojo architektė.
Pirmojo ir antrojo aukšto erdvės
G. Masilionytė-Kakurė atskleidė, kad pirmą kartą kartu su užsakovais įžengus į butą, jis buvo be vidinių pertvarų ir siekiant rezultato reikėjo gerai apgalvoti, kaip spręsti kai kurias gana komplikuotas vietas.
„Tuo metu mes turėjome tik išorines sienas, tad kai tik įžengėme, buvo tokia labai ankstyva projektavimo stadija“, – sakė ji.
Tiesa, dabar apsilankius šiame bute vaizdas visai kitoks. Architektė papasakojo, kaip pertvarkė šį butą.
Pirmiausia ji atskleidė, kad vos įžengus į butą galima patekti į vieno aukšto erdvę, kurioje – poilsio zona, virtuvė ir darbo kambarys.
Nusileidus laiptais į kitą aukštą jau atsiduriama šeimininkų bei svečių zonoje, skirtoje poilsiui.
„Buto aukštesnėje dalyje, į kurią patenkama iš laiptinės, yra pagrindinė erdvė. Sąmoningai neskirstėme šios erdvės holais ar pereinamomis zonomis – norėjosi, kad įžengus į butą iškart atsivertų kambarys, pilnas šviesos ir oro.
Taip pat šiame aukšte yra gyvenamoji zona su dalinai įleistu balkonu, kuris nuo poilsio erdvės subtiliai atskiria virtuvės zoną. Virtuvės planavimas buvo vienas iš didesnių iššūkių dėl itin ribotos erdvės – reikėjo maksimaliai išnaudoti kiekvieną centimetrą, išlaikant patogumą ir estetiką.
Dar šiame aukšte yra darbo kambarys, svečių vonios kambarys ir terasa. Butas turi tiek balkoną, tiek terasą. Tai suteikia daug komforto ir yra retas reiškinys Senamiestyje.
Nusileidus į žemesnį aukštą prasideda privati, poilsiui skirta zona. Čia suprojektuoti du miegamieji, du vonios kambariai. Taip pat yra svečių miegamasis, drabužinė ir skalbykla“, – apie buto išplanavimą pasakojo ji.
Būste paliko autentiškų detalių
Architektės pasiteiravus, ar būste dar yra detalių, kurios mena apie autentiką ir didikų gyvenimo jame laikus, ji šyptelėjo – tam tikra prasme taip, nes autentiškas mūras tarsi pasakoja savo istoriją, tampa paveikslais sienose.
Pasak jos, tam tikri architektūriniai sprendimai buvo priimti siekiant išsaugoti ano meto prisiminimus.
„Stengėmės palikti autentiško mūro fragmentų, o ne juos paslėpti. Rengiant apdailos projektą daug sprendimų kartu su užsakovais priimdavome vietoje, nes taip geriausiai galėjome įsivertinti, kurias architektūrines detales išryškinti, pabrėžti.
Taip susiformavo ir nišos po langais, atviras naujos betono perdangos fragmentas, o tai simbolizuoja senos ir naujos architektūros dermę“, – atskleidė ji.
Tiesa, pašnekovė pridėjo, kad tam tikrų senųjų detalių išsaugojimas diktavo ir tai, kaip reikėtų elgtis su norimomis sukurti erdvėmis.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – atidengtos ir apšviestos originalios mūro sienos, kurios tapo ne tik estetiniu, bet ir emociniu interjero akcentu.
„Į projektą buvome įtraukę restauratorių, kuris maždaug pusę metų vykdė darbus objekte – jis nuosekliai dirbo, siekdamas užtikrinti kuo autentiškesnį istorinio mūro fragmentų atkūrimą ir pagarbą pastato architektūriniam kontekstui“, – paaiškino ir užbaigė pokalbį ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
