„Labai džiaugiamės turėdami šį dokumentą, kuris yra mūsų tolesnių veiklų pagrindas. Parengėme ir 3 metų veiksmų planą, kuriame labai konkrečiai numatyta, ką reikia nuveikti siekiant didesnio universiteto atvirumo visiems“, – sako VU bendruomenės reikalų prorektorė Birutė Švedaitė-Sakalauskė. Ji pabrėžė, kad Įvairovės ir lygių galimybių strategija yra svarbus dokumentas, kurį po ilgų diskusijų priėmė Senatas. Tai reiškia, kad bus skirtas ir finansavimas jame numatytiems tikslams įgyvendinti.
Pasigenda įvairovės
Priimti Įvairovės ir lygių galimybių strategiją užtruko, nes pirmiausia nuspręsta atlikti situacijos analizę. „Norėjome įsivertinti pagal visus diskriminacijos pagrindus, kad žinotume, į ką nukreipti strateginius uždavinius, kad universitete būtų kuo daugiau įvairovės kultūrų, tautybių, lyčių lygybės balanso prasme, kad turėtume daugiau neįgaliųjų“, – dalijasi mintimis prorektorė.
Jos teigimu, analizė parodė, kad Vilniaus universitetas – labai homogeniškas. Čia dirba 30 skirtingų pilietybių žmonės, tačiau jie sudaro tik 2,3 proc. darbuotojų. Panaši ir studentų situacija – VU pasirinko 69 skirtingų pilietybių studentai, tačiau jie sudaro tik 6 proc. Pasirodė, kad universitetas – labai moteriškas: ir studijuoja daugiau merginų, ir dirba daugiau moterų. Tačiau tyrimas parodė, kad aukštesnes pareigas užima daugiau vyrų.
Pasak prorektorės, norisi mažinti ir socialinę atskirtį. Pernai VU sukako 440 metų. Ta proga buvo nuspręsta užuot surengus didelę šventę 200 tūkst. eurų skirti studentams iš labai sudėtingų socialinių situacijų paremti. 100 pirmakursių 10 mėnesių pirmuosius studijų metus gavo 200 eurų stipendijas. „Tai labai gabūs vaikai, dauguma iš regionų, jų šeimų pajamų vidurkis buvo 140 eurų. Tai norime tęsti, gal ir dar daugiau daryti dėl gabių jaunų žmonių, negalinčių studijuoti grynai dėl finansinių ir socialinių negandų“, – dalijasi mintimis B. Švedaitė-Sakalauskė.
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
Įvairovę paskatino darbas su negalią turinčiais studentais
Pasak VU lygių galimybių koordinatorės Linos Garbenčiūtės, kelius įvairovei atvėrė darbas su negalią turinčiais studentais. Prieš ketverius metus universitete buvo parengta negalios strategija, įsteigta negalios koordinatoriaus pareigybė, aukščiausio lygio vadovų komandoje atsirado pareigybė, kuriai priskirta atsakomybė už lygias galimybes (už šią sritį atsakinga bendruomenės reikalų prorektorė). Dabar Bendruomenės reikalų skyriuje dirba neįgaliųjų reikalų koordinatorė ir dvi lygių galimybių koordinatorės.
Pasak L. Garbenčiūtės, kad situacija yra labai pasikeitusi, rodo faktas, jog jau per pirmą darbo valandą negalios klausimais teko konsultuoti darbuotojus iš trijų skirtingų padalinių. Vieni kreipėsi dėl techninių dalykų – kaip geriau pažymėti paviršius turintiems regos negalią, kiti siūlė suvenyrus pirkti iš neįgaliųjų socialinės įmonės. Na, o treti, pastebėję, kad negalią turintys studentai iškrenta iš studijų proceso, domėjosi, ką universitetas gali dėl to padaryti.
„Prieš 2–3 metus reikėjo įrodinėti, kad pritaikymas reikalingas, negalia buvo nepatogi tema, o dabar tai natūralu. Žmonės įvairiuose susitikimuose patys iškelia su negalia susijusius klausimus, tada nebe taip nustemba ir tą negalią pamatę“, – sako L. Garbenčiūtė.
Kol kas universitetas negali pasigirti dideliais pasiekimais – negalią turintys studentai sudaro tik 0,5 proc. (iš viso VU studijuoja apie 20 tūkst. žmonių). „Dideli Vakarų Europos universitetai pasiekia iki 6 proc. Mums reikia auginti tą įvairovę – ne tik tarp studentų, bet ir tarp darbuotojų“, – sako lygių galimybių koordinatorė Rūta Ruolytė-Verschoore.
Nuo individualių planų iki mokymų
Pasak L. Garbenčiūtės, visi nauji studentai (kasmet į VU įstoja apie 3 tūkst. žmonių) ir darbuotojai gauna žinutę apie pagalbą, kurios galima sulaukti turint negalią. Svarbu, kad visi žinotų, jog yra vieta, kur jie gali kreiptis pagalbos ir patarimų.
Besikreipiančių daugėja. Norint sulaukti pagalbos nebūtinai turi būti nustatytas neįgalumas, gali būti tiesiog išduota psichiatro ar kito gydytojo rekomendacija. Kartais žmonės skambina pasitarti, bet sako nenorintys, kad fakultete žinotų apie jų negalią. Dažnai tai yra nematomi, psichosocialiniai dalykai. Pasak prorektorės B. Švedaitės-Sakalauskės, tai suprantama, tačiau jie turi žinoti, kad yra galimybė parengti individualų studijų pritaikymo planą, kuriuo dėstytojai ir administracijos darbuotojai turi vadovautis. Tarkim, jei žmogus turi disleksiją, su juo suderinus fakultetui gali būti pateiktos rekomendacijos, kas jam padėtų geriau įsisavinti medžiagą: galbūt reikėtų iš anksto pateikti medžiagą ar parengti ją alternatyviu formatu, galbūt skirti papildomo laiko.
Šie studijų planai – pagalba ne tik studentui, bet ir dėstytojui – pirmą kartą susidūrus su viena ar kita negalia neaišku, kaip elgtis, labai padeda, jei tai yra aprašyta. Pavyzdžiui, žmogus ateina trečią kartą laikyti egzamino ir negali žinoti, kad jis vos atsikėlė iš lovos dėl sunkios depresijos. Tuomet galvoji, kad jis tingi. Arba daug žmonių turi didelę baimę kalbėti prieš auditoriją. Sunku įsivaizduoti, ką jie patiria – nuo visiško sukaustymo iki panikos atsakų. Prorektorės teigimu, šioje srityje reikia labai daug mokytis, juk mūsų visuomenėje apskritai yra labai daug psichologinių problemų.
Pasak L. Garbenčiūtės, kartais ji sulaukia dėstytojų klausimų, kodėl jie turi tai daryti. „Visada pabrėžiame, kad tai nėra turinio klausimas – mes neprašome palengvinti egzamino medžiagos. Tai formos pritaikymas“, – pabrėžia neįgaliųjų reikalų koordinatorė.
Jos teigimu, daugeliui dar nedrąsu kalbėti apie negalią, bet yra tokių, kurie labai aiškiai gali įvardinti savo problemas. Tuomet daug aiškiau, kaip padėti. Pavyzdžiui, didelis iššūkis pagelbėti sunkią autizmo formą turinčiam žmogui. Tačiau pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, ką galima daryti, svarbu tai žinoti. Matematikos fakultete (tarp autistiškų žmonių matematika – populiari studijų kryptis) surengti mokymai sulaukė didelio susidomėjimo. Studentai suprato, kad jų kolega ne šiaip sau buvo „keistas“.
Didelė problema – pastatų pritaikymas
Prorektorė atkreipė dėmesį, kad VU susiduria su didele problema pritaikant aplinką neįgaliesiems – daug universiteto pastatų yra kultūros paveldo objektai, įsikūrę Vilniaus senamiestyje: „Turime didelį turtą, bet tai yra ir didelis iššūkis pritaikomumo prasme. Pavyzdžiui, Centriniai rūmai. Sunku rasti sprendimą, kad ir techniškai atitiktų visus reikalavimus, ir vizualiai būtų patrauklus.“ Jau kelintus metus derinamas Šv. Jonų bažnyčios pritaikymas. Tai labai svarbus objektas, kuriame apsilanko daug žmonių. Dabar pastatytas laikinas pandusas. Vis nepavyksta rasti optimalaus sprendimo.
Pasak prorektorės, kiekvienais metais bent 30 tūkst. eurų universitetas skiria infrastruktūrai pritaikyti. Nemažai sprendimų padaryta Saulėtekyje, pritaikytas Medicinos fakultetas Čiurlionio gatvėje. Universitetas gali pasidžiaugti puikiai pritaikytais naujais pastatais: Gyvybės mokslų, Mokslinės komunikacijos ir informacijos, Fizinių ir technologijos mokslų centrais. „Prieinamumo klausimai juda, keičiasi ir supratimas“, – džiaugiasi prorektorė. Vis dėlto ji neslepia, kad iššūkių dar daug. Universitetas didžiulis: 14 fakultetų, 6 studijų miesteliai. „Skaudulius žinome, ieškome sprendimų, pirmiausia žiūrime svarbiausias vietas“, – sako L. Garbenčiūtė.
Studentų atstovas: turėtų keistis ir valstybės požiūris
VU Studentų atstovybės socialinio proceso reikalų koordinatorius Justas Kvedaravičius įsitikinęs – tai, kad didžiausioje Lietuvos aukštojoje mokykloje tik 0,5 proc. studentų turi negalią, rodo, jog trūksta žinių ir institucijų atsidavimo, kad neįgalieji labiau pasitikėtų savo jėgomis ir rinktųsi studijas universitete.
„Akivaizdu, kad universitetas ruošiasi. Vis daugiau apie tai šnekama, rengiamos paskaitos apie įvairias negalias. Gerai, kad yra neįgaliųjų reikalų koordinatorė. Studentai žino, kad gali kreiptis, gauti individualią pagalbą. Svarbu, kad žmogų pasiektų ta informacija, kad jis galėtų susiplanuoti studijas“, – svarsto studentų atstovas. Jo teigimu, svarbus žingsnis pirmyn tas, kad galima susidaryti individualų studijų planą, kad kiekviename padalinyje yra koordinatorius.
J. Kvedaravičiaus manymu, tai, kad nedaug neįgaliųjų studijuoja, yra ne tik universiteto problema – trūksta iniciatyvos ir valstybės mastu. Pavyzdžiui, Airijoje yra programa, kuri padeda neįgaliems moksleiviams įstoti į aukštąją mokyklą. Šioje šalyje aukštojo mokslo siekia 6 proc. negalią turinčių žmonių. Lietuvoje panašios pagalbos nėra. Atvirkščiai – kai kurie palengvinimai tampa kliūtimis. Pavyzdžiui, moksleiviai gali būti atleidžiami nuo egzaminų, bet paskui jie negali studijuoti. Be to, nėra jokio reglamentavimo, kad reikėtų atsižvelgti į studentų individualius poreikius ir teikti pagalbą. Moksleiviams vertinami specialieji poreikiai, o studentams – ne, dėl to universitetams kyla iššūkis juos suprasti.
Pasak J. Kvedaravičiaus, dar didelė problema ir aplinkos prieinamumas. Fizinei negaliai dar daugiau pritaikoma, o apie regą ir klausą kalbama mažiau. Pavyzdžiui, Fizikos fakultetas, kuriame jis studijuoja, visiškai nepritaikytas. Nepritaikymas yra tai, dėl ko jaunuoliai pasirenka nestoti į universitetą.
„Manau, kad universitetas yra erdvė, kur vyrauja humaniškas požiūris, ir čia yra gana didelė tolerancija visiems žmonėms. Lygių galimybių strategija parodo universiteto pasiryžimą įgyvendinti šiuos principus. Turime parodyti, kad mums labai svarbus kiekvienas žmogus ir turime suprasti visų studentų poreikius“, – sako VU studentų atstovas.
Iš įvairovės galime laimėti
„Įvairovė – patirčių, kalbų, kultūrų – yra organizacijos turtas. Jei sugebame kartu sugyventi, pažinti, gerbti vieni kitus, galime ir patys iš to mokytis. Tarptautinės kompanijos labai vertina įvairovės potencialą. Norime būti kuo atviresni, kad su mumis būtų kuo daugiau visuomenės grupių, kad visi vienodai gerai jaustųsi, būtų ir priimti, ir išgirsti“, – sako lygių galimybių koordinatorė R. Ruolytė-Verschoore.
Pasak B. Švedaitės-Sakalauskės, įvairovė svarbi ir studijų kokybei. „Dėstau socialiniams darbuotojams. Labai gerai, jei paskaitose turiu įvairių žmonių, jei pavyksta juos prakalbinti apie kitokias tradicijas, kitokį požiūrį. Tai labai svarbu, nes jiems reikės dirbti su skirtingais žmonėmis. Kalbant apie teisės studijas, vis dažniau kalbama, kad teisininkai yra iš labiau pasiturinčio sluoksnio ir mažai susiduria su ta problematika, kurią jiems tenka spręsti. Taigi iš įvairovės mes visi galime laimėti, o nekreipdami dėmesio į skirtingas patirtis labai daug prarandame“, – dalijasi mintimis prorektorė.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
