„Meilė be sienų“ projekto dalyvė ukrainietė Kristina Dreiko praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, gali ramiau prieš eidama miegoti sudėti savo akis, kadangi šiuo metu yra padariusi viską, ką galėjo, kad apsaugotų savo į pirmą klasę pradėjusį eiti sūnų.
„Šiuo metu esu Lietuvoje, atvykau iš Kyjivo šia prieš mėnesį, vasario 28 dieną. Prasidėjus karui Kyjive praleidau keturias dienas.
Nors gyvenu Kyjivo centre, kaip ir dauguma kitų gyventojų paryčiais prabudau nuo sprogimo garsų, kaukiančių sirenų. Tuo metu buvau panikoje, šoke, nes tai man antrasis karas, kurį tenka patirti, kadangi esu kilusi iš Donecko.
2014 metais išgyvenau lygiai tą patį ir viską mačiau savo akimis kaip kaukė sirenos ir skriejo raketos. Tačiau, tuo metu man teko bėgti į Kyjivą ir kurtis gyvenimą ten, todėl man dabar buvo šokas, nes aš ir vėl antrą kartą su tuo susidūriau, tik būdama sostinėje“, – pasakoja K. Dreiko.
Ilga kelionė į Lietuvą
Moteris atvirauja, kad augindama sūnų ji privalo kuo skubiau pasirūpinti jo saugumu, o ir kaip teigia pati – pažadėjo sau, kad savo sūnui neparodys to, kaip atrodo karas, todėl pasirinko kelią bėgti iš šalies:
„Kartu su savo mama, sūnumi ir drauge pabėgome iš miesto. Sėdome į mašiną, pasiėmėme su savimi šiek tiek rūbų, daiktų, nes jų sukrovimui turėjome vos pusvalandį ir išvykome į Vakarus, kur vėliau atsidūrėme pasienyje su Moldova.“
Vairuoti Kristinai nebuvo lengva, kadangi sėdėti už vairo 15 valandų be sustojimo teko jai vienai. „Buvo be galo pavojinga ir baisu, nes nežinojome nei kur jie šaudo, kur ir kas vyksta, todėl vairavau nesustodama. Guodė tai, kad kartu su mumis kelyje vyko dar keturios mašinos, tad nebuvome vieni“, – priduria ji.
K. Dreiko pasakoja, kad šiuo metu nerimauja dėl draugų, kurie liko Kyjive arba pabėgo iš nuniokoto Mariupolio miesto. Viena moters draugė šiuo metu yra Kyjive, kur savanoriauja ir padeda be vyrų likusioms šeimoms.
„Kiti draugai spėjo pabėgti iš Mariupolio. Pati ten turiu verslą, daug draugų. Tai, kas šiuo metu vyksta šiame mieste yra didelė nelaimė, nes ne visi gali pabėgti, miestas yra apsuptas.
Keli draugai sugebėjo pabėgti, nes turėjo nuosavus automobilius, tačiau net ir taip jie labai smarkiai rizikavo, nes niekas negalėjo pasakyti, ar kelias saugus, nieko nenutiks. Mariupolyje šaudė į viską ir bet kada. Visas miestas yra tiesiog beveik suniokotas“, – jautriai dėlioja žodžius Kristina.
Nors šiuo metu ukrainietė saugiai glaudžiasi Lietuvoje su sūnumi ir drauge, o jos mama išvyko pas Graikijoje gyvenantį sūnų, K. Dreiko atvirauja, kad sunkią kelionę į Lietuvą yra sunku pamiršti.
„Iš Kyjivo galėjome pabėgti vos tik vienu keliu, tiltu, kadangi kitas buvo sugriautas. Išvykstant mums sakė, kad tikimybė pabėgti sėkmingai yra įmanoma tik mūsų pačių rankomis.
Kadangi mama išvyko į Graikiją, mums teko Moldovoje praleisti kelias dienas, nes man reikėjo būtinai išsimiegoti ir nuraminti savo nervinę sistemą. Buvo labai sunku vairuoti, kai visos mintys sukosi tik apie karą, Ukrainą.
Dabar suprantu, kad man yra būtina judėti į priekį, nes turiu sūnų, kuriuo reikia pasirūpinti. Ukrainoje jis buvo pradėjęs eiti į pirmą klasę, tad jam būtina suteikti galimybę pratęsti mokymą“, – teigia Kristina Dreiko, buvusi „Meilė be sienų“ projekto dalyvė.
Pašnekovė tvirtina, kad šiuo metu būdama saugioje aplinkoje pagaliau gali šiek tiek atgauti ramybę, tačiau ją ir toliau kankina nerimastingos dvejonės:
„Nežinau, ką reikės daryti ateityje, kur teks gyventi. Mano pagrindinis darbas liko Kyjive, todėl turiu ir toliau savo gyvenimą tęsti arba iš naujo pradėti ten.“
