Tiflopedagogė Dana Nemunytė – apie 45-erius vaikams paskirtus metus

Skaityk lengvai

Šiais metais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC) minėjo 45-erių metų sukaktį. Tokią pat darbo sukaktį mini ir tiflopedagogė ekspertė Dana Nemunytė. Pasirinkusi kelią padėti regos negalią turintiems vaikams, pedagogė juo žengia iki šiol. 

5

„45-eri metai žmonijos istorijoje nėra daug, bet vieno žmogaus gyvenime – labai ilgas laikotarpis. Jei kas sakytų, kad tie metai prabėgo kaip trumpa akimirka, tai nebūtų tiesa. Peržvelgusi savo darbinę veiklą ir žiūrėdama į praėjusius metus, prisimenu virtinę ir malonių, ir skausmingų įvykių, potyrių, pokyčių“, – sako tiflopedagogė. 

Ji prisimena, kad 1975-ųjų rugsėjo 1-ąją tuometė Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla dar tebekvepėjo dažais: „Prieš prasidedant mokslo metams, visi kartu plovėme langus, šveitėme grindis, tvarkėme aplinką. Prisimenu tuomet aplink mokyklą plytėjusius raudonžiedžių dobilų laukus – kiek kartų teko apeiti aplinkinius kaimus, kiek šunų lodyta, nešiojant kvietimus balsuoti. Dabar nei dobilų, nei kaimų nelikę nė ženklo. Mokykla atsidūrė pačiame Fabijoniškių rajono centre.“ 

REKLAMA

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Tiflopedagogė Dana Nemunytė – apie 45-erius vaikams paskirtus metus

6 hektarų plote įsikūrusi A. Jonyno internatinė mokykla Sovietų Sąjungoje laikyta pavyzdine. Viename korpuse įrengtos mokyklos klasės, kabinetai, erdvi biblioteka, dirbtuvės, kitame – bendrabutis, medicinos skyrius, lopšelis-darželis. Pastatas buvo projektuotas pagal pažangiausius to meto reikalavimus specialiosioms ugdymo įstaigoms – nematantiems vaikams ir pedagogams vaikščiojimą palengvino specialūs turėklai, ant kurių Brailio raštu sužymėtos klasės ir kabinetai, silpnaregiams – ryškių spalvų vedimo takeliai ant grindų dangos. Mokyklos koridorius bei klases papuošė rašytojų ir poetų bareljefai, žaismingi iškilūs pano. 

Tuo metu apžiūrėti naujosios mokyklos atvykdavo gausios kolegų iš sąjungos respublikų delegacijos, A. Jonyno mokyklos pedagogai taip pat sėmėsi patirties iš baltarusių, latvių, estų, gruzinų, uzbekų ir kitų tuo metu broliškomis vadintų respublikų specialistų. 

Kada įsigaliojo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija?
Prašome pasirinkti atsakymą!
2006 m.
2008 m.
2010 m.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kada įsigaliojo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija?
2006 m.
29.8%
2008 m.
28.9%
2010 m.
41.2%

REKLAMA

Daug dėmesio specialistų kvalifikacijai 

Pirmąjį rugsėjį į internatinę mokyklą susirinko 340 mokinių ir darželio auklėtinių, visų jų regėjimo likutis siekė iki 40 proc. „Regos negalią turinčius vaikus auginantys tėvai tuo metu neturėjo pasirinkimo – jei vaikas matė silpnai ar buvo aklas, privalėjo važiuoti mokytis į Kauno silpnaregių ir Vilniaus A. Jonyno internatines mokyklas. Bendrojo ugdymo mokyklos jų nepriimdavo“, – primena D. Nemunytė. 

Nuo pradžių A. Jonyno mokykloje buvo po dvi paralelines klases – A raide žymėta aklųjų, B – silpnaregių. C raidė žymėjo ne tik regos, bet ir intelekto sutrikimų turinčių vaikų klases. 

D. Nemunytė mena, kad vos šeši iš šimto mokykloje pirmąjį rugsėjį pradėjusių dirbti pedagogų turėjo tiflopedagoginį išsilavinimą, visi kiti per dvejus metus privalėjo baigti specialius kursus. Tiflopedagogikos žinių pedagogai sėmėsi per mokinių atostogas, o paskaitas jiems skaitė tiflopedagoginį išsilavinimą įgiję kolegos. „Taip visi šeši garbingai lektoriavome – rengėmės paskaitoms, atsiskaitymams, mokymosi valandų buvo daug. Visada padėjome kolegoms patarimais ir pamokymais. Taip kūrėsi stiprus, žinių ir patirties turintis pedagogų kolektyvas“, – pasakoja tiflopedagogė. 

Vėliau dirbti atėję pedagogai taip pat skatinti greta turimos specialybės įgyti ir tiflopedagogo kvalifikaciją. Tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute pradėtos rinkti neakivaizdinių studijų grupės, kur žinias gilino ir nemažai A. Jonyno internatinės mokyklos specialistų. 

A klasėse vaikai mokėsi iš vadovėlių Brailio raštu, kurių turinys nesiskyrė nuo reginčiųjų, tik paveikslėliai buvo reljefiniai. „Vadovėlių su iliustracijomis tuo metu netrūko. Bėda ta, kad aklajam labai sunku suvokti reljefinį piešinį, iškiliuosius taškelius sujungti į visumą, todėl mokytojas turi nuolat komentuoti ir aiškinti, – pasakoja D. Nemunytė. – Būdavo, kad vaizdines priemones pedagogai gaminosi ir patys. Pavyzdžiui, pratybų sąsiuvinius regos negalią turintiems vaikams pritaikė mokykloje dirbantys specialistai. Vieni kūrė sąsiuvinius, kiti rengė korteles su specialiomis užduotimis.“ 

REKLAMA

Kurį laiką silpnaregiams vadovėliai buvo spausdinami padidintu šriftu, bet tai nepasiteisino, nes buvo pernelyg brangu. Nutarta, kad silpnaregiai gali mokytis iš įprastų vadovėlių naudodami priemones tekstui didinti. 

Mokėsi iš užsienio šalių patirties 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, regos negalią turinčių žmonių situacija ėmė keistis iš esmės. 1994 metais vietoj A. Jonyno internatinės mokyklos įkurtas LASUC, tais pačiais metais priimtas ir Integracijos įstatymas, silpnaregiai galėjo rinktis mokymąsi bendrojo ugdymo mokyklose, arčiau namų. A. Jonyno mokykloje vaikai nebeskirstyti į A ir B klases, kūrėsi mišrios klasės. 

Tuo metu nutrūko ir senieji ryšiai su kai kuriomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, kūrėsi nauji, ypač aktyvus bendradarbiavimas užsimezgė su Skandinavijos šalimis. Trys LASUC specialistai – šviesios atminties Vitas Purlys, Regina Labinienė ir Dana Nemunytė – turėjo progos stažuotis Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten lankėsi ir keturi mokyklos mokiniai. 

„Vitas ir Regina stažavosi Filadelfijos Overbruko aklųjų mokykloje, mokėsi dirbti su akliesiems ir silpnaregiams pritaikyta kompiuterine technika. Patirtį jie parsivežė į Lietuvą, ir netrukus LASUC duris atvėrė kompiuterinio raštingumo skyrius. Jame dirbę pedagogai buvo kompiuterinių technologijų taikymo akliesiems ir silpnaregiams pradininkai Lietuvoje“, – pasakoja D. Nemunytė. Jai pačiai teko stažuotis Bostone, mokykloje, kur mokėsi ne tik regos, bet ir intelekto sutrikimų turintys vaikai. 

Pasak pašnekovės, Amerikos mokinių kontingentas, jų požiūris į ugdymą labai skyrėsi nuo buvusio Lietuvoje: „Visi vaikai Bostono mokykloje turėjo didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių, visi mokėsi pagal individualiai sudarytas programas. Nesijaučiau ten kažko neišmananti ar nesugebanti, atvirkščiai – kolegos dažnai sakydavo: „Dana, jūs turite tiek daug specialiųjų žinių“. Su vaikais Amerikoje dirba specialiojo pedagogo kvalifikaciją įgiję specialistai – be abejo, baigusi vien tik tiflopedagogikos studijas tuomečiame Leningrado A. Gerceno pedagoginiame universitete turėjau prieš amerikiečius kolegas nemažai pranašumų.“ 

REKLAMA

Bostono mokykloje tiflopedagogę iš Lietuvos labiausiai stebino kitoks požiūris į regos sutrikimų turinčius vaikus. „Nors kiekvienas mokinys ten turi po asmeninį asistentą, labai daug dėmesio skiriama savarankiškumui ugdyti. Siekiama, kad vaikai išmoktų prisitaikyti prie gyvenimo, prireikus nebijotų pasiprašyti pagalbos, – pasakoja D. Nemunytė. – Pamenu, stažuotės pradžioje puoliau pakelti mergaitei valgykloje iš rankos iškritusio šaukšto ir sulaukiau kolegos pastabos: „Dana, neskubėkit, palaukit, kol mergaitė pati paprašys“. Daug dėmesio Amerikoje skiriama vaikų socializacijai – kiekvieną penktadienį drauge eidavome į prekybos centrą valgyti ledų. Mokiniams tai buvo pramoga, o visuomenei – pamoka, kad aplinkui yra ir kitokių žmonių.“ 

Tiflopedagogei taip pat nesyk teko lankytis Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. LASUC pedagogai dalyvavo projekte „Šiaurės šalys – Baltijos valstybėms“, švedų specialistams padedant centre atsirado ir lavinamosios klasės, kur pradėti mokyti anksčiau nemokytinais laikyti vaikai. 

Ugdymo sąlygos keičiasi 

Šiuo metu mokykloje mokosi apie 80 vaikų, yra trys pradinės klasės, kuriose mokomi vaikai nuo parengiamosios iki ketvirtos klasės. Dauguma mokinių turi didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių, todėl dirbti pedagogams tapo sudėtingiau, jie turi gebėti prisitaikyti prie kiekvieno mokinio individualių gebėjimų ir poreikių. 

Didžioji dalis silpnaregių ar net visai nematančių vaikų pasirinko įtraukųjį ugdymą, mokosi arčiau namų esančiose mokyklose. „Žinoma, tiek tėvams, tiek vaikams taip patogiau. Vis dėlto mes, specialistai, įžvelgiame ir trūkumų – toli gražu ne visada regos negalią turinčių vaikų įtrauktis į ugdymo procesą yra visavertė, – įsitikinusi D. Nemunytė. – Kaip rodo praktika, neretai prastai matantys ar nematantys vaikai bendrojo ugdymo mokyklose tiesiog paliekami nuošalyje, jie netobulėja, be to, iš kitų mokinių sulaukia patyčių, patiria atstūmimą.“ 

Pasak pašnekovės, pedagogams, dirbantiems su šiais mokiniais, dažnai nepakanka nei laiko, nei žinių, nei kompetencijos. „Mokykla, priimdama sutrikusio regėjimo vaiką, atsako už jo ugdymą. Nesyk siūlėme įstatymu įtvirtinti nuostatas, kad mokyklos, į kurią mokytis ateina regos sutrikimų turintis vaikas, mokytojai privalėtų atvažiuoti į LASUC ir išklausyti bent trumpą specialiųjų žinių kursą. Jau 20 metų apie tai kalbame, bet situacija nesikeičia“, – apgailestauja D. Nemunytė. 

REKLAMA

Ji sako, kad dažnai negalią turintiems vaikams nepritaikyta ir bendrojo ugdymo mokyklų aplinka, jie negali tolygiai žengti tuo pačiu tempu kaip visa klasė, jiems trūksta techninės pagalbos priemonių. Keletą kartų per metus pedagogus konsultuoja LASUC specialistai, vis dėlto į konsultanto patarimus atsižvelgti neprivaloma. 

D. Nemunytės teigimu, regos sutrikimų turinčių vaikų integracijos sėkmė – labai individuali, ji priklauso ne tik nuo vaiko gebėjimų ir jo motyvacijos, bet ir nuo ugdymo įstaigos nuostatos, pedagogų kompetencijos, tėvų. Sėkmės galima tikėtis tik tuo atveju, jei pečius suremia visi.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų