VL žurnalistė Klementina Puolikaitė - Guobė
„Norite būti sveiki, gražūs, laimingi? Tada galvokite, ką valgote, kuo kvėpuojate, kokia informacija maitinate smegenis ir kuo leidžiate gyventi savo sielai. Neužmirškite, kad tik nuo jūsų priklauso, kokį gyvenimą nugyvensite. Tad gerbkite save“, – viltingai pokalbį pradėjo 42 m. sveikuolė iš Rokiško rajono Marija Pakerienė.
Istorijų, kaip žmonės, pakeitę gyvenimo būdą, išsivaduoja net iš baisiausių ligų, esame girdėję ne vieną. Dažnai tokie žmonės noriai padeda ir aplinkiniams: negaili gero žodžio, pasidalija vienu kitu aukso vertės patarimu, jei reikia – ir subara. Šis susikaupimo metas iki Velykų labai tinka pakalbėti apie pasninką plačiąja prasme: kaip, bent trumpam atsisakius mėsos ir prabangesnių patiekalų, „neėsti“ savo artimo.
Menas gyventi dabartimi
Marija, išgirdusi žodį „sveikuolis“, dažnai ne juokais užsiplieskia – kam tie terminai, į viską galima žvelgti ir iš kitos pusės: „Visokie žmogaus apibrėžimai yra tik spąstai. Pakliuvę į juos, nustojame gyventi. Susitapatinti su pavadinimu – tai apriboti save proto nubrėžtose ribose. Kai tai darome visose srityse, nejučia imame ir bendrauti apsimetinėdami. Gyvenimas tampa teatru, kančia sau ir aplinkiniams. Tai didžiausia šiuolaikinio pasaulio tragedija, vedanti ten, kur niekas nenori pakliūti. Kai nebematome ir nebegyvename esminiais dalykais, tampame savo pačių sukurto žaidimo vergais.“
Marija įsitikinusi, kad esmės į žodžius neįsprausi, ji – gyva. Kai nesame į nieką įsikibę mintimis, jausmais, lūkesčiais, esmė reiškiasi per mus pačius. Tada ir menas, muzika, kūrinys, bet koks darbas tampa gyvas. „Kiekvienas bridimas į ledinį vandenį man kaskart yra naujas. Kiekvienas toks užsiėmimas yra dabarties pulsas, pilnatvė, gyvybė. Tai yra vienos tų retų akimirkų, kai, atrodo, apie nieką negalvoji, tiesiog gyveni“, – filosofiškai kalbėjo sveikuolė.
Moteris įsitikinusi, kad šiais laikais daugelis žmonių visai nebemoka gyventi – jie tik egzistuoja, įsikibę praeities, su baime žvelgdami į ateitį, nepasikliaudami dabartimi, bijodami aplinkinių ir savęs: „Žmonės jaučia didelį vidinį skausmą, kuris yra tarsi griaužiantis vilnonis megztinis. Jie nebemoka atsipalaiduoti ir netgi džiaugiasi, jei bent kelias akimirkas nereikia patiems stovėti ant kojų. Tiesiogine ir perkeltine prasme.“
Į gamtą – atvira širdimi
Moteris tapo sveikuole ne atsitiktinai, bet ir ne sąmoningai. „Natūraliai, – trumpai atsakė ji. – Juk kai juokinga – juokiamės, kai skauda – dejuojame, tai natūralios kūno reakcijos. Užėjus stipriam skausmui, pastebėjau, kad po kai kurių užsiėmimų tarsi sustoja mintys apie skausmą, nors jis ir nepraeina. Iš dalies tai nutinka dėl to, kad dėmesys nukreipiamas kitur, pavyzdžiui, į ledinį vandenį.“
Marija, sirgdama sunkiai pagydoma odos liga, ilgą laiką visur ieškojo pagalbos, tačiau, nusivylusi tradicine medicina, kuri negalėjo jai padėti, moteris pasirinko kitą kelią ir greitai suprato, kad ėjimas į gamtą atvira širdimi yra grįžimas prie savo ištakų: „Kai prieš 5 metus žiemą pirmą kartą basomis kojomis atsistojau ant sniego ir žiūrėjau į vandenį, į kurį turėjau bristi išsimaudyti, buvo apėmusi panika. Net bijojau, kad neuždusčiau – lediniame vandenyje sunkiai gaudau orą. Bet viskas buvo kur kas lengviau, nei tikėjausi. Išsimaudžius jausmas buvo toks, lyg upelis mane būtų apkabinęs ir paglostęs.“
Gana sparčiai pradėjo keistis tiek emocinė, tiek fizinė būsena. Pats kūnas padiktavo, ko jam reikia, o ko geriau atsisakyti: „Natūraliai nebenorėjau valgyti mėsos, pats kūnas ėmė priešintis. Nesakau, kad esu nusiteikusi prieš mėsą, bet man jos tiesiog nebereikia. Vegetarizmas yra tokia mitybos praktika, kai yra atsisakoma bet kokios mėsos, žuvies, paukštienos. Dalis vegetarų pasirenka pašalinti net kiaušinius iš savo raciono, tačiau aš to nedarau. Veganai, pavyzdžiui, vartoja tik augalinės kilmės produktus. Dalis vegetarų taip pat dažnai pasirenka drabužius ir kitus produktus, kurių gamyba nesusijusi su gyvūno išnaudojimu ir jo mirtimi. Aš visiškai atsisakiau pieno ir jo produktų: pienas žmogaus organizmui yra visiškai nereikalingas ir net žalingas. Teisingai suderinta vegetariška dieta gali visiškai patenkinti žmogaus organizmo poreikius visose gyvenimo stadijose.“
Pagalba žmonėms
„Man labai patinka atrasti tą patį dalyką iš naujo, nes jis – visada kitoks. Kai kalbi apie kažką ne pirmą kartą, atrodo, tarsi pats pirmą kartą girdėtum iš savo lūpų. Ne iš atminties, bet iš naujo patirdamas. Mes dalijamės dabarties akimirka. Man tai – stebuklingas momentas“, – sakė Marija, paklausta, ar, padėjusi pati sau, stengiasi patirtimi dalytis su kitais.
Anot M.Pakerienės, gamta žmogui yra tarsi terpė, kurioje būdamas jis grįžta į harmoniją su savimi. Sveikuoliškas gyvenimo būdas Marijai – kai viskas vyksta natūraliai, kai pats organizmas suranda kelią į sveikatą – tiek fizinę, tiek dvasinę. „Kai išsigydžiau pati, panorau padėti ir kitiems. Logiška: kai žmogus būna piktas, kai jam skauda, jis mažiausiai nori žvelgti į aplinkinius.
Noriu pasiūlyti paprastą receptą. Kartą mano draugė sako: „Žinai, Marija, jau nebe tie metai, kad galėčiau gerti vandenį su citrina – iškart skrandį skauda.“ Bet juk nedaug kas žino, kad citrinos rūgštis nerūgština organizmo – ji puikiai subalansuoja šarmų ir rūgščių pusiausvyrą. Šiltas vanduo su citrina yra vaistas nuo daugelio ligų: sustiprinsite imuninę sistemą, gausite vitamino C ir kalio, kuris stimuliuoja nervų sistemą ir kontroliuoja kraujo spaudimą, galėsite greičiau ir lengviau lieknėti, nes citrinų sultyse gausu pektinų, kurie padeda numalšinti alkį. Be to, įrodyta, kad žmonės, besilaikantys organizmą šarminančios dietos, svorį meta lengviau. Citrinų sultys skatina virškinimą. Šiltas vanduo stimuliuoja virškinamąjį traktą ir skatina žarnyno peristaltiką. Skatina šlapimo išsiskyrimą, tad padeda greičiau valyti organizmą, šalinti iš jo šlakus. Pradėdamos rytą tokiu gėrimu, greitai pastebėsite, kad pagražėjo veido oda. Be to, vitaminas C mažina raukšles, o dėmelės ima palaipsniui nykti, nes iš kraujo šalinami toksinai“, – patarimų negailėjo sveikuolė Marija.
Gyvenimas – tarsi stebuklas
„Tikslų ir motyvų yra įvairių ir dažnai nesąmoningų. Bet tai nėra tas dalykas, į kurį reikėtų kreipti didelį dėmesį. Tikslas neturėtų tapti startine pozicija, nes kas žino, kodėl yra taip, kaip yra. Ir kaip turėtų būti? Kai nebelieka tikslo ir ketinimo, atsiveria daug vietos stebuklui. Kokia yra riba tarp „Dieve, duok man“ ir „teesie Tavo valia“, – filosofiškai kalbėjo Marija, paklausta, kodėl į ją kreipiasi žmonės su prašymais padėti.
Moteris įsitikinusi, kad pats gyvenimas yra stebuklas. Ypatingas. Tiksliau toks, kokie esame su savimi pačiais, savo artimaisiais ir kitais žmonėmis, su gamta ir viskuo, kas mus supa: „Tai – mūsų erdvė, ir kaip mes joje tvarkomės, kokią aplinką puoselėjame, tą ir skleidžiame. Tai nėra daug, kita vertus, galbūt tiek ir užtektų, kad pasaulis taptų kitoks. Mes, žmonės, patys užsidarome, sukuriame sau kliūtis ir paskui sprendžiame, kaip jas įveikti. Tada mokomės tų dalykų, kurie mums iš prigimties natūralūs. Ir dar mokame už tai pinigus. Iš esmės, pats žmogus sau padeda, juk kaip gali padėti tam, kuris to nenori? Niekaip.“
