LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Žmonės, darbe patiriantys psichologinį smurtą, neturėtų tikėtis, kad viskas išsispręs savaime. „Reikia kreiptis į specialistus, užsitikrinti bendradarbių paramą [...] ir rinkti įrodymus, nes viskas gali pasibaigti teismais“, – sako mokslininkė Jolita Vveinhardt.
Lietuvoje sparčiai plinta psichosocialinis darbuotojų teroras (angl. „mobbing“). Anot Valstybinės darbo inspekcijos atstovo Jono Griciaus, Lietuvoje skųstis dėl tokių dalykų dar neįprasta. Tačiau per konsultacijas telefonu žmonės pasisako apie darbe patiriamą terorą.
Patyčios, priekabiavimas, terorizavimas (pavyzdžiui, naujas darbuotojas dažnai gali būti sutinkamas nemaloniai arba kyla nesutarimų tarp bendradarbių), pasak J. Vveinhardt, ne visuomet virsta psichosocialiniu teroru.
„Mobingas“ – kažkas panašaus į nerašytą sąmokslą, į kurį įtraukiami visi arba dauguma bendradarbių. O tie, kurie nelinkę pritarti, bijo ką nors pasakyti. Puolimas vyksta visais frontais. Tai ir pašaipos, ir užgauliojimai, ignoravimas“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto docentė J. Vveinhardt.
Ji pabrėžia, kad šiuo atveju puolimas vyksta nuolatos – ne rečiau kaip kartą per savaitę ir ne trumpiau kaip pusę metų. „Jis būna toks intensyvus, kad gali psichologiškai palaužti ir sutrikdyti sveikatą, nes žmogus yra įbauginamas“, – sako J. Vveinhardt.
Priežastys, anot J. Vveinhardt, gali būti įvairios – jas galima skirstyti į individualias ir organizacines: „Individualios – žema aukos socialinė kompetencija (t. y. nesugebėjimas spręsti konfliktų), didesnė puolėjo socialinė kompetencija (pavyzdžiui, gebėjimas manipuliuoti). Taip pat – pavydas, konkurencija. Organizacinės priežastys – prastas klimatas, kuris apima nesaugumo jausmą darbe, blogas darbo organizavimas, neaiškios funkcijos, neaiškios atsakomybės ribos, prastas vadovavimas, konfliktų prevencinės bei intervencinės sistemos nebuvimas ir daugybė kitų.“
Paklaustas, ar VDI sulaukia daug skundų dėl psichosocialinio teroro, J. Gricius sako, kad tiesioginių skundų nėra ypač daug. „Bet gauname netiesioginių, pavyzdžiui, per konsultacijas telefonu, kai žmonės kreipiasi dėl teisinių darbo santykių, disharmonijos, psichosocialinės įtampos“, – kalba jis.
J. Gricius sako, kad darbdavys yra atsakingas už tam tikras profesinės rizikos vertinimo aplinkybes (už psichosocialinės rizikos veiksnių vertinimą – taip pat): „Jei patiriama psichologinė priespauda, prievarta, yra kažkokių kitų psichosocialinių rizikos veiksnių, pavyzdžiui, įtampa, stresas darbe, visada galima ir būtina kreiptis į VDI dėl išsamaus tyrimo.“
J. Vveinhardt priduria, kad terorizuojamiems darbuotojams gali padėti ir profsąjungos. Ji pateikia Vakarų pavyzdį – kolektyvinį susitarimą: „Profsąjungos ir darbdavys skiria po vieną atstovą, kuriems suteikiami įgaliojimai priimti aukos skundą. [...] Tokiu atveju darbdavys įsipareigoja ne tik spręsti skundus, bet ir padengti įgaliotų asmenų ar kolektyvo mokymus priekabiavimo ir „mobingo“ tema.“
Patiriantiems psichosocialinį smurtą darbutojams J. Vveinhardt pataria darbovietėje pradėti viešai kalbėti apie tai, kas vyksta. „Net jei įtrauktas ir vadovas, visuomet reikia prisiminti, kad galima kreiptis į aukštesnį vadovą – ir generaliniai direktoriai turi savo vadovus, tarkim, akcininkus. Didžiausia klaida, kurią dažniausiai ir daro aukos, užsisklęsti ir tikėtis, kad viskas praeis savaime“, – pastebi ji.
Be to, kaip pabrėžia J. Vveinhardt, reikia kreiptis į specialistus, užsitikrinti bendradarbių paramą, atvirai kalbėtis šeimoje, su draugais ir rinkti įrodymus, nes viskas gali pasibaigti teismais.
