Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Korporatyvinės komunikacijos tyrimų katedros docentė dr. Marija Stonkienė įsitikinusi – socialinio verslo šiuo metu Lietuvoje nėra. Yra tik darbo integracinės įmonės, į kurias, beje, visuomenės požiūris nėra palankus. „Kol neturime įstatymo, tol neturime socialinio verslo statuso“, – įsitikinusi M. Stonkienė. Jos teigimu, Lietuvoje apskritai beveik nekalbama apie socialinę ekonomiką.
Tai parodo ir 2019 metais Lietuvos socialinio verslo asociacijos užsakymu atlikta Socialinio verslo plėtros Lietuvoje galimybių studija, kurią parengė VU mokslininkų komanda. Joje teigiama, kad Lietuvoje socialinis verslas vis dar sąlyginai nauja veiklos forma, tad trūksta ir atpažįstamos socialinio verslo tapatybės. Nesutariama dėl to, kas galėtų būti socialinė įmonė, kokia parama joms galėtų būti numatyta. Socialiniams verslininkams arba norintiems jais tapti ne visada aišku, kaip subalansuoti pajamų gavimą su socialiniu pokyčiu, nes tokiai veiklai keliami neįprasti lūkesčiai generuoti pelną ir kurti socialinį poveikį neprašant finansinės paramos. Pasak M. Stonkienės, ne visada suprantama, kad socialinis poveikis negali atsirasti greitai – rezultatas gali pasijusti tik po 3–5 metų. Šiuo metu svarstomame Socialinio verslo plėtros įstatymo projekte numatytas reikalavimas 80 proc. reinvestuoti yra labai griežtas. Jis turi būti lydimas atitinkamos paramos ir pagalbos sistemos. „Kad socialinis verslas būtų tvarus, reikalinga subalansuota parama, ir nebūtinai finansinė“, – teigia VU mokslininkė.
Socialinis verslas kelią skinasi sunkiai
„Versli Lietuva“ Verslumo departamento direktorė Inga Juozapavičienė apgailestavo, kad Socialinio verslo plėtros įstatymas nugulė stalčiuose. Vis dėlto, jos teigimu, toks įstatymas, koks dabar yra jo projektas, ir nereikalingas.
Lietuvoje didžiausią rūpestį dėl socialinio verslo prisiėmė Žemės ūkio ministerija. Būtent šios institucijos parengtomis ir 2015 metais patvirtintomis Socialinio verslo gairėmis iki šiol vadovaujamasi. Vis dėlto jos nėra tobulos ir ne visoms socialinio verslo formoms tinka.
Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Javičienė pabrėžė, kad Socialinio verslo gairės gimė įgyvendinant Kaimo plėtros programą. Didžioji šios programos lėšų dalis buvo skirta skurdui ir atskirčiai mažinti bei užimtumui skatinti. „Juk kaimas – tai ne tik žemės ūkis, tai ir vaikai, šeimos... Visa tai siejosi su socialiniu verslu. Norėjosi, kad būtų kuriama pridėtinė vertė“, – sako I. Javičienė. Atsirado būtinybė reglamentuoti veiklos formas, parengtas ir socialinio poveikio matavimo įrankis. Tiesa, specialistė pripažįsta, kad tuo metu parama pasinaudojo ir tie, kurie nieko bendra su socialiniu verslu neturėjo.
Deja, tolimesnis reglamentavimas kelią skinasi labai sunkiai – socialiai orientuotas verslas šiuo metu yra nepatrauklus. Tai lemia ir objektyvios aplinkybės – labai mažai galimybių gauti paramą. Rezultato norima čia ir dabar, o už klaidas baudžiama. Vis dėlto, nepaisant sunkumų, pradžia yra – kiekviename regione galima rasti vienokių ar kitokių socialinio verslo apraiškų.
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Kanada – geriausia šalis socialiniam verslui
Kanados laikinojo reikalų patikėtinio Lietuvoje Richardo Martino-Nielseno teigimu, 2019 metais Kanada buvo išrinkta geriausia šalimi kurti socialinį verslą. Kas lemia tokį įvertinimą?
Įmonės renkasi socialinį verslą dėl gerų sąlygų, palankios valstybės politikos, galimybių nesunkiai gauti investicijų ir paramą, taip pat į šią sritį aktyviai įsitraukia jaunimas ir visuomenė. Vertinant socialinio verslo aplinką, Kanada pirmavo atsižvelgiant į tai, kad socialinį verslą vystančių įstaigų darbuotojai gali užsidirbti pragyvenimui, gauti rėmimą, yra geros sąlygos plėtoti verslą. Pagal valdžios paramą socialiniam verslui ir visuomenės palaikymą Kanadai atiteko 3 vieta, o vertinant, kiek pavyksta įtraukti aukštos kvalifikacijos specialistų, šalis liko 6-oji.
R. Martinas-Nielsenas pabrėžė, kad Kanadoje vyrauja socialinio verslo modelių įvairovė. Socialine įmone vadinama įmonė, kuri siekia pelno, tačiau jos tikslas – socialinis poveikis. Įmonių spektras labai įvairus – nuo labdaros organizacijų iki komercinių įmonių, aukojančių dalį pelno. Tarp jų įsiterpia nevyriausybinės organizacijos, kooperatyvai, socialiai atsakingas verslas ir pan. Įvairiose provincijose situacija skirtinga, nes jos gali turėti atskirus įstatymus. Pavyzdžiui, Kvebeke socialinį verslą vysto per 11 tūkst. įmonių, kurios įdarbina 220 tūkst. darbuotojų ir 90 tūkst. savanorių. Jų pajamos siekia apie 48 milijardus – tai didžiulė suma.
Socialinės įmonės Kanadoje veikia pačiose įvairiausiose srityse. Pavyzdžiui, „ReStore“ – tai namų apyvokos ir statybos reikmenų parduotuvės, kurios surenka ir dar kartą parduoda kokybiškas statybines medžiagas. Šias prekes žmonės gali įsigyti mažesnėmis kainomis, be to, taip sumažėja į sąvartyną patenkančių daiktų. Pelnas atitenka organizacijai „Habitat for Humanity“, kuri rūpinasi, kad žmonės visame pasaulyje būtų aprūpinti būstu. Pirma „ReStore“ parduotuvė buvo atidaryta Vinipege 1991 metais ir joje dirbo 5 savanoriai. Dabar tinklas turi daugiau nei 100 parduotuvių Kanadoje ir daugiau nei 1000 visame pasaulyje.
Kitas socialinis verslas – įmonė „Lucky Iron Fish“ – parduoda mažas geležines žuvytes. Jos dedamos į puodą gaminant patiekalus ir iš jų į maistą patenka geležies. Taip prisidedama prie geresnės maisto kokybės – geležies trūkumo maiste problema itin aktuali vaikams ir nėščiosioms. Kanadoje tokia žuvytė parduodama už 40 JAV dolerių, o dalis gaunamo pelno skiriama tam, kad šios žuvytės patektų į besivystančias šalis, kurios susiduria su visaverčio maisto trūkumu.
Socialinio verslo įmonė „Buy social“ skatina socialiai atsakingus viešuosius pirkimus, t. y. padeda įmonėms, norinčioms pirkti socialiai atsakingai, ir socialiniam verslui atrasti vieniems kitus.
Socialinio verslo įstatymas Latvijoje – ko galime pasimokyti?
Pasak Latvijos socialinio verslo asociacijos vadovės Madaros Ūlandės, Latvijoje socialinio verslo įstatymas įsigaliojo 2018-aisiais. Jis numato, kad socialinio verslo įmonės nemoka mokesčių, turi teisę pasitelkti savanorius, gauti paramą, savivaldybės turi teisę remti socialines įmones – sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba atleisti nuo jo, numatyti kitus paramos mechanizmus, tarp jų ir finansinę paramą. Taip pat įmonės turi pirmumo teisę viešuosiuose pirkimuose ir galimybę kreiptis paramos į Gerovės ministeriją ir investicijų programą „Altum“. Pastarasis punktas, pasak M. Ūlandės, labiausiai skatina įmones rinktis socialiai atsakingą kelią.
Kas vadinama socialine įmone Latvijoje? Įstatymas apibrėžia, kad tai ribotos veiklos įmonės, gavusios socialinės įmonės statusą ir vykdančios veiklą, kuri turi teigiamą socialinį poveikį. Pasak M. Ūlandės, tai nėra, kaip dažnai manoma, vien tik darbas su socialinės atskirties grupėmis. Įstatyme numatyta, jog įmonių veiklos sritys gali būti susijusios su socialinių paslaugų plėtra, įtraukios visuomenės kūrimu, švietimu, gamtos ar gyvūnų apsauga ir pan. Pelnas negali būti išsidalijamas – jis turi būti naudojamas socialiniams tikslams. Beje, reikalavimas, kad įmonė turi vykdyti tik vienos formos veiklą, labai apribojo NVO, norinčias organizuoti socialinį verslą.
Ko galime pasimokyti iš kaimynų? Pirmiausia M. Ūlandė pataria numatyti vieną instituciją, kuri būtų atsakinga už socialinį verslą. Priimant Socialinio verslo įstatymą Latvijos parlamente taip pat buvo labai sunku susitarti, todėl buvo įkurta Socialinio verslo asociacija, kuri atstovautų ne pavienių įmonių interesams, o visam sektoriui. M. Ūlandė pabrėžia, kad labai svarbu skleisti žinią apie socialinį verslą ir keisti visuomenės požiūrį į jį. Socialinis poveikis, kurio siekia įmonės, turi būti matuojamas – svarbu parengti kuo aiškesnius kriterijus, kaip tai daryti. Beje, ir Latvijoje neišvengta atvejų, kai įmonės, įdarbinusios porą negalią turinčių žmonių, nesąžiningai naudojosi valstybės parama. Latvijos socialinio verslo asociacijos vadovė pabrėžė, kad reglamentuojant socialinį verslą labai svarbu numatyti balansą tarp gaunamos naudos ir įsipareigojimų. Kuo daugiau paramos ir lengvatų suteikiama, tuo daugiau galima reikalauti.
Vienas iš socialinio verslo pavyzdžių Latvijoje – organizacija „Blind art“, įkurta Rygoje 2007 m. Jos tikslas – įgalinti akluosius ir turinčius regos negalią, siekiama paskatinti juos atrasti savo talentus ir sukurti vertingų meno kūrinių. Organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, parodos – taip skleidžiama idėja, kad neįgalieji visuomenėje vis dar nepastebimi, nors yra labai talentingi ir unikalūs kūrėjai. Žmonės gali paremti šias idėjas arba nusipirkti sukurtų daiktų. Šuo metu Latvijos socialinio verslo asociacija vienija apie 100 įmonių, pasirinkusių kurti socialinį verslą.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
