Prieš kurį laiką skridau lėktuvu į poilsinę kelionę Turkijoje. Pasiėmiau knygą, skaičiau, vėliau pradėjau snausti. Iš miego mane pažadino siaubingas vaiko klykimas. Apsidairiau, nelabai supratau, kur esu – netoli manęs, už poros eilių, skrido jauna šeima su kūdikiu ant rankų.
Jūs neįsivaizduojat, kaip tas vaikas klykė. Jis cypė lyg kankinamas, verkė, kūkčiojo, o vėliau net žiaugčiojo.
Pamačiau, kad į tą šeimą žiūri visi aplinkiniai, bet tėvai nieko nedarė – mama bandė žindyti kūdikį, bet jis, matyt, su užgulusiomis ausytėmis negalėjo atsigauti užtat nuolat verkė.
Nebuvo kur dėtis – norėjosi kuo greičiau dingti iš to lėktuvo
Na kaip tos mamos nesupranta, kad geriausias poilsis su kūdikiu yra savo mieste be didelių atstumų – kam tą vaiką tempti į svetimą šalį ir dar lėktuvu! Juk suaugę, būna, sunkiai atlaiko skrydžius, tai ką kalbėti apie kūdikius.
Dar gyvenime nesu šitaip siaubingai skridusi – vaikas nesiliovė verkęs, mama ramino, o man galva plyšo, nes negalėjau nei akimirkos pailsėti.
Siaubinga, kokie šiais laikais neatsakingi tėvai – vežasi vaikus net negalvodami, kad kitiems skrydis apkars ir teks vėliau gerti vaistus nuo galvos skausmo.
Tokios patirties niekam nelinkiu.
Autorius: skaitytoja Vida
