Šiandien Erina Grufydd yra sveika paauglė, kaip ir bet kuri kita jos amžiaus mergina. 17-metė mergina be galo mėgsta šokti ir tikisi, kad vieną dieną taps talentinga baleto šokėja. Tačiau jaunos merginos vaikystė buvo paženklinta vienu svarbiu įvykiu, kurio nei ji, nei jos šeima greičiausiai niekada nesugebės pamiršti.
Mergaitė nekalbėjo beveik aštuonerius metus. To tiksliai negalėjo paaiškinti niekas: nei mergaitės tėvai, nei gydytojai, pas kuriuos teko apsilankyti ne kartą. Pirmiausia manyta, kad mergaitė nekalba dėl drovumo, tėvai ir giminės nuoširdžiai tikėjosi, kad viskas pasikeis artimiausiu metu, tačiau taip nebuvo. Liga, kuria sergo mergaitė, buvo įvardyta autizmu. Vis dar mažai išnagrinėtas sindromas, su kurio pasekmėmis tenka susidurti ne vienam mažam vaikui.
Psichologai: tai reakcija į traumą
Dėl šio sindromo vaikai negali pratarti nė žodžio prieš auditoriją ar net kelis žmones. Labiau nei nerimas ar drovumas toks žmogaus nesugebėjimas kalbėti prieš auditoriją yra siejamas su potrauminiu sindromu. Dažniausiai tokie vaikai kuo puikiausiai sugeba bendrauti su savo šeimos nariais, nesidrovi juokauti ir yra labai linksmi, tačiau, jeigu reikia pasakyti bent kelis žodžius prieš svetimus žmones, vaikai neįstengia to padaryti.
Visa tai dažniausiai pasireiškia, kai vaikai yra dar maži. Pavyzdžiui, pradeda eiti į mokyklą. Dažnas psichologas tokį sindromą aiškina kaip kokio nors skaudaus įvykio pasekmę. Tai, anot psichologų, gali būti artimo žmogaus mirtis arba patirtas didelis gėdos jausmas. Visa tai gali tęstis nuo kelių iki keliasdešimt metų.
Kad mergaitė negali kalbėti, tėvai pastebėjo tikrai anksti, tačiau rimtesnės pagalbos pas medikus kreipėsi tik, kai mergaitei buvo treji metai. Kaip The Independent sakė su mergaite kalbėjusi slaugė, jai teko gydyti net 40 vaikų su tokiu pačiu sindromu vienoje klasėje.
Pats prasčiausias metas
Praėjus nemažai metų apie savo patirtį papasakojo ir pati Erina. Anot jos, kai dar buvo mergaitė, ji nesugebėjo kalbėti, nes kai tik norėdavo tarti žodį, jis lyg koks gumulas įstrigdavo gerklėje. Kaip pasakoja mergaitė, net pati nesuprato, kodėl taip vyksta.
Šis sindromas tęsėsi iki tol, kol mergaitė pradėjo eiti į mokyklą.
„Sunkiai išgyvenau ir gėdijausi kol man nesuėjo 11 metų. Pačiu blogiausiu metu negalėdavau kalbėti su niekuo, tik su savo artimiausiais šeimos nariais. Ir tik tuomet, kai žinodavau, kad manęs tikrai daugiau niekas negirdi. Jeigu būdavau viešumoje su tėvais, norėdama ką nors pasakyti, prisidengdavau burna ir šnibždėdavau. Jaučiausi klaikiai. Tačiau kai man buvo šešeri metai, išvykau į mažesnę mokyklą. Visi buvo labai draugiški ir mane palaikė. Jaučiausi geriau, tačiau vis dar nesugebėjau kalbėti ar savęs išreikšti“, - pasakojo dabar jau septyniolikmetė mergina.
Diagnozė, apipinta mitais
Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai įtakoti smegenų vystymąsi ir iššaukti autizmo sutrikimus. Įrodyta, jog autizmas tikrai neišsivysto kaip blogo auklėjimo ar konfliktų šeimoje pasekmė.
Autizmo simptomai yra skirtingi, o jų sunkumo laipsnis keičiasi augant vaikui. Teikiant tinkamą pagalbą, sutrikę gebėjimai gali būti pagerinami, o autistiško elgesio apraiškos sušvelninamos.
