Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai gamta apsivelka margą rudens rūbą, pasimato augalai, kurių anksčiau net nepastebėdavome: galime gėrėtis išryškėjusiomis viržių ir erikų spalvomis. Šiuo metų laiku užsukę pas kolekcininkus ar apsilankę augalų prekybos aikštelėse susigundo ir parsineša namo vieną kitą erikinių šeimos augalą.

REKLAMA

Niekada neišsiskleidžiantys žiedai

Vaikštinėjant po smėlingus, sausus miškus, lankantis retuose pušynuose, aukštapelkėse, durpynuose, pamiškėse ir tyrulinėse pievose, negalima nepastebėti populiarių erikinių šeimos laukinių ir puošnių augalų – viržių. Jų būna įvairių veislių, skirtingų spalvų ir dydžių. Dekoratyvūs ne tik viržių žiedai, bet ir lapija. Ji gali būti nuo šviesiai žalios iki tamsiai pilkos spalvos.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje viržiai ir erikos žydi nuo liepos iki lapkričio. Norintieji sukurti ryškias kompozicijas gali rinktis rausvai, baltai, raudonai, violetine spalva žydinčius augalus. Kai kurių viržių žiedynai – ypatingi, nes jų žiediniai pumpurai iki galo neišsiskleidžia, visada lieka pumpurų stadijos. Todėl šie augalai labai ilgai išlaiko žiedų spalvą, ištveria sausras, šalnas ir vėjus. Kai vėjas nuplėšia paskutinius medžių lapus, dar galima jais papuošti palanges, terasas, balkonus.

Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodo dendrologė Vitalija Pribušauskaitė sakė, kad beveik visi erikinių šeimos augalai auga rūgščiuose dirvožemiuose. „Erikinių šeimai priklauso daug augalų, tačiau želdiniuose dažniausiai galima pamatyti tik populiariausių rūšių erikinių augalų. Patarčiau rinktis ir mažiau žinomus. VU Botanikos sode Kairėnuose yra surinkta didelė erikinių šeimos augalų kolekcija: įvairūs rododendrai (jų kolekcijoje daugiausia), erikos ir viržiai, kalmijos ir pieriai bei reti augalai – virženės, kasiopės, balžuvos, sietminai ir kt. Tad kviečiu atvažiuoti ir pamatyti, kaip jie atrodo“, – ragino pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Reikia derinti

Pasak jos, vien tik erikų gentyje yra nepaprastai daug rūšių. Didelė jų dalis natūraliai auga Afrikoje. „Įsigyjant augalus iš prekybininkų reikia būti atidiems, nes iš kitų žemynų atvežtieji neaugs lauke. Kiti gi puikiai tinka mūsų klimatui. Pirmosios pražysta pavasarinės erikos. Jų žiedai išsiskleidžia vos nutirpus sniegui ir gausiai žydi kovo–balandžio mėnesį. Erikų yra daug rūšių, beje, jos pakankamai atsparios. Yra ir įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Tai – tyrulinės erikos. Jos žydi vasaros viduryje. Tie, kam pavyksta suderinti kelias erikų ir viržių rūšis, gali gėrėtis jų žiedais nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens“, – pasakojo mokslininkė.

Puoselėjantieji augalus turėtų žinoti, kad kai kurie viržiai ir erikos gali apšalti ar nušalti, kitiems dėl pavasario temperatūros svyravimų sutrūkinėja žievė, todėl augalai, ypač jauni, gali žūti. Viržiai ir erikos sodinami į atviras saulėtas vietas.

REKLAMA
REKLAMA

Kompaktiška šaknų sistema

Viržius ir erikas mėgsta floristai. Jie itin vertinami dėl to, kad sudžiūvę beveik nepakeičia spalvos. Net tada, kai augalas žūsta, sunku tai pastebėti, nes jo išvaizda beveik nepasikeičia.

Kita vertus, toks augalo kantrumas – ne į gera, nes, manydami, kad jis visiškai nereiklus, augalų mėgėjai pamiršta tinkamai juo pasirūpinti. Rūgšti durpinė žemė, saulėta vieta, pakankamai minkšto vandens (tačiau svarbu išvengti jo pertekliaus) – ir šie augalai dar ilgai džiugins žvilgsnį.

V.Pribušauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad visi erikiniai turi gana kompaktišką paviršinę šaknų sistemą su gausybe smulkių šaknelių. Erikas ir viržius reikia sodinti į lengvą, purų, humusingą, turtingą organinių medžiagų dirvožemį. Į kompostinę žemę įterpiama tik šiek tiek rūgščių durpių, nes šiems augalams nereikia itin rūgštaus dirvožemio. Pasodintus augalus, ypač rudenį, galima mulčiuoti durpėmis ar pušų spygliais, žieve.

REKLAMA
REKLAMA

Apie

Šilinis viržis (Calluna vulgaris) kai kur vadinamas raganos šluota (vok. Besenheide). Lotyniškas jo pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio kallyno, kuris reiškia „valau, šluoju“. Šiliniai viržiai yra 20–70 cm aukščio visžaliai krūmokšniai. Stiebai labai šakoti. Stipriai šaknijasi dirvožemio paviršiuje. Lapai smulkūs, linijiški, prie stiebo prisisegę keturiomis eilėmis, dengia aukščiau esančių lapų apatinę dalį. Žiedai šviesiai violetiniai, rausvai violetiniai, retai – balti, ūglių viršūnėse susispietę kekėmis. Vaisius – daugiasėklė dėžutė. Šilinių viržių žiedai išskiria daug nektaro ir todėl yra svarbūs vėlyvajam medunešiui. Iš 1 ha viržyno bitės surenka iki 200 kg nektaro. Viržių medus gana tamsus, kartoko skonio, lėtai kristalizuojasi. Šakelių su lapais nuoviru galima audinius ir siūlus dažyti geltonai. Viržių šakelės buvo naudojamos pynimui, jomis būdavo kemšami čiužiniai.

REKLAMA
REKLAMA

Įdomu

Šiliniai viržiai – labai seniai liaudies medicinoje naudojami vaistiniai augalai. Dažniausiai šių augalų preparatais gydomos įvairios inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ligos, nes žolėje yra 0,3–0,4 proc. arbutino. Viržių antpilas skatina šlapimo skyrimąsi ir turi antiseptinių savybių. Šilinių viržių žolės dedama į vaistažolių mišinius, skirtus šlapimo nelaikymui gydyti. Žydinčių ūglių antpilas taip pat turi sutraukiamųjų savybių, skatina prakaito skyrimąsi, valo organizmą, palengvina atsikosėjimą, veikia kaip švelnūs raminamieji ir sutraukia kraujagysles. Nuoviro geriama peršalus ir kosint, sergant podagra. Šilinių viržių preparatai valo organizmą, todėl jie vartojami persirgus užkrečiamosiomis ligomis, po apsinuodijimų. Iš džiovintos, o paskui išmirkytos viržių žolės gaminamas skystas tepalas, kuriuo gydomas reumatas ir artritas, o šutekliai dedami ant sumuštų vietų, išnirusių sąnarių, nušalusios odos, vočių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų