REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Velykos – nuostabus bendrystės metas, kai visa šeima susiburia, dažo margučius ir džiaugiasi buvimu kartu. Etnologė Eglė Valentė pažymi, kad Velykos – atbudimo šventė, prabudinanti ir žmogų, ir gamtą.

Velykos – nuostabus bendrystės metas, kai visa šeima susiburia, dažo margučius ir džiaugiasi buvimu kartu. Etnologė Eglė Valentė pažymi, kad Velykos – atbudimo šventė, prabudinanti ir žmogų, ir gamtą.

REKLAMA

Jau daugybę metų Velykas minime kaip religinę šventę, žyminčią Kristaus prisikėlimą, tačiau šios šventės šaknys daug gilesnės.

Dar prieš į šalį atkeliaujant krikščionybei, Velykos buvo svarbios žemdirbiams, kuriems tai – naujo ciklo pradžia, savotiški Naujieji metai. Jau nuo senų senovės ši šventė minima per pirmąjį pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Kiaušinio simbolika

 E. Valentė kviečia atsigręžti į praeitį, kad suprastume, kodėl prieš Velykas pasninkaujama ir kodėl kiaušinis tapo šios šventės simboliu.

„Jeigu pažvelgsime ir suprasime, kad buvo laikai, kai niekas nelaikė vištų, ančių, žąsų, namų ūkyje nebuvo naminių paukščių, žmonės žiemos metu buvo suvartoję visas savo maisto atsargas.

REKLAMA
REKLAMA

Galbūt tai nebuvo visiškai juodas badmetis, bet tikrai buvo pasninkas. Iš to pasninkas yra ir dabar nuo Užgavėnių iki Velykų.

Paukščių parskridimas ir jų kiaušinių sudėjimas buvo didžiulė šventė kūnui, nei tik sielai, todėl, kad tai buvo galimybė pavalgyti, atsigauti prisirinkus paukščių kiaušinių“, – aiškino etnologė.

REKLAMA

Be to, paukščių rūšių visa gausybė ir visų jų kiaušiniai skirtingi, unikalūs, išmarginti įvairiausiais raštais – galimai tai yra ir pirmasis margučio įvaizdis ir simbolis, sako pašnekovė:

„Žinant, kad žmogus pasaulį matė dvasiškai, paukštės deivės įvaizdis buvo nepaprastai svarbus. Jeigu paukštės deivės dvasia jau apsireiškė pas mus, paukščiai grįžta, paukštės deda kiaušinius, tada mums grįžta gyvybė, energija.“

Margutis taip pat yra netik paprastas kiaušinis – įvairiausiais raštais išmargintas jis tampa deivės paukštės kiaušiniu. Čia E. Valentė primena ir sakmę, kaip susitvėrė mūsų Žemė.

REKLAMA
REKLAMA

„Prisiminkime sakmę apie pasaulio sutvėrimą, kad Mėnulyje tupi antis, ji peri kiaušinį, bet užsimano lesti, nulipa, kiaušinis nurieda, paukšt ir sudūžta.

Dvitrynis kiaušinis skyla į dvi puses – iš vieno pasidaro Saulė, iš kito – Mėnuo, o iš baltymo pasidaro visi vandenys.

Dažant margučius, mes darome labai gražų ritualinį veiksmą, sukuriame sau įvaizdį laiko plotmei, kuri dabar ateis, būsimam derliui, būsimiems darbams ir sėkmei margučio įvaizdžiu“, – pasakojo pašnekovė.

Kiaušinių marginimas tarsi ritualas

Kaip margutį nusimarginsime, tą sau ir užsibursime. Štai, senoliai margučius puošdavo žvaigždžių, Saulės, Mėnulio, Mėnulio fazių simboliais, neretai naudojamas gyvatės, žalčio simbolis, kuris rodo gyvybingumą, augimą. Vyravo ir augmenijos pradas – įvairios gėlytės, kiti augalai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tokį harmoningą, gražų, derantį spalvomis ir savo raštais margutį nusimarginę patys save užburiame tolimesnei metų ciklo daliai ir ta sėkme tikime“, – nusišypso etnologė.

Net kai per Velykas daužome margučius, tai – ne tik pramoga, bet ir gražaus ryšio palaikymo simbolis:

„Mūsų kiekvieno pasaulis skirtingas. Tuos pasaulius pavaizdavę ant margučių ir juos suliesdami mes bendraujame vienas su kitu aukštesniame lygmenyje.

Kitas dalykas, jeigu margutis yra mūsų rankose laikomas, bet jis yra paukštės deivės žinioje, jį pradaužus iš margučio paukštė deivė išskrenda. Jeigu mūsų margutis yra tvirtas ir jo nieks nepradaužia, vadinasi, jis mums neša sėkmę.“

REKLAMA

Tie, kurių margutis būdavo tvirčiausias ir niekas jo nepramušdavo, laikydavo sėkmingąjį margutį namuose, kad šis apsaugotų nuo negandų, ligų, pasąmoningai žinant, kad jame yra deivės paukštės dvasia.

Jei margutis vis tik dužo, bet jums pavyko išsirinkti dvitrynį kiaušinį – tai ypatingas sėkmės ženklas, nešantis laimę.

Pamirštas paprotys – aplankyti mirusiuosius

Ne ką mažiau svarbus ir margaspalvis margučio lukštas. Sakmėje apie Žemės sutvėrimą minima, kad tai – dangaus skliautas. Todėl lukštų senoliai niekada neišmesdavo.

„Kas turi gyvuliukų, neša juos į tvartą, kas jų neturi – paberia ten, kur kas ypatingo yra auginama darželyje ar gėlyne.

REKLAMA

Sakoma, kad senovėje net sutrindavo margintus, tam tikrą šventumą turinčius lukštus ir sugirdydavo ligoniams arba gyvuliams, kada ypatingai reikėdavo pagalbos“, – atskleidė E. Valentė.

Ji pabrėžia, kad margutis yra ne tik gražus daiktas, bet ir labai svarbus Velykų šventės simbolis – verta tai įsiminti.

Vis tik, yra ir pamirštų Velykų papročių, kuriuos vertėtų atgaivinti. Etnologė pasakoja, kad Velykos yra susietos su vėlėmis, galimai net šventės pavadinimas gali būti bent kiek su tuo susietas:

„Prisiminti savo mirusius protėvius, gimines yra būtina, gražu, pagarbu ir visaip kaip prasminga. Užstalėje lėkštelę dedame savo mirusiesiems be jokios abejonės, bet ir kapelių lankymas yra graži tradicija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Senovėje net ir margutį dėdavo ant kapelių. Dabar margučio gal ir nedėsime, bet prisiminkime, nes mūsų mirusieji, dausosna nuėję, galbūt ir yra tos pačios paukštės deivės, tie patys mus saugantys angelai.“

Ji pataria per Velykas aplankyti artimųjų kapelius, juos sutvarkyti, galbūt pasodinti kokį augalėlį, nes, kaip ir per Vėlines, kurios minimos po rudens lygiadienio, taip ir per Velykas, švenčiamas po pavasario lygiadienio, santykis su mirusiaisiais itin svarbus.

Paklausta, ko palinkėtų visiems Velykų proga, etnologė E. Valentė sako kiekvienam linkinti augimo, kad visi šviestume kaip ryškiausios žvaigždės ir žydėtumėte kaip gražiausi žiedai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų