Makaliaus skaitytoja Audronė Zonytė pasakojo, kaip pigiai „prasisukti“ atostogaujant Maljorkoje, ką būtina pamatyti ir nuo kur atsiveria stulbinančios Maljorkos panoramos. Šioje pasakojimo dalyje lankysitės botanikos sode, sužinosite, kur slepiasi gražiausios Maljorkos panoramos ir tai dar ne viskas!
Ketvirtoji diena
Nuostabų rytą praleidžiam pliuškendamiesi baseine ir besidegindami. Pietaudami sudarom šiandienos kelionės maršrutą – vyksim į pietinę salos dalį. Pradedam nuo įspūdingo botanikos sodo „Botanicactus“, iki kurio važiuojam apie 45 km.
Apie šį sodą pasiskaičiau jau prieš kelionę ir įtraukiau į būtinų lankytinų vietų sąrašą. Už bilietus sumokam po 9,50 euro ir įžengiam į pasakišką pasaulį. Sodas didžiulis, visas plotas užima apie 150 000 m2. Vaikštinėdami tarsi persikeliam iš vieno žemyno į kitą. Daugiau nei 400 kaktusų rūšių apsodintame 40 000 m2 plote. Pasijauti tarsiatsidūręs kažkur Meksikos dykumoje, saulė svilina išdegintą molingą akmenuotą žemę, atrodo, kad čia nelijo metų metus, o žvilgsnis aprėpia vien kaktusų platybes: apvalių, plokščių, išstypusių, sirpinančių vaisius, pūkuotų, žydinčių ir kokių tik nori, net akys raibsta. Iš kaktusų pasaulio patenkam į tropikus, kur žaliuoja pievelės, palmių giraitės teikia pavėsį, o per ežerą nutiestu tilteliu galima patekti į nedidukę salą-oazę. Priekyje dar laukia 25 000 m2 vietinės Maljorkos floros. Klaidžiojam tarp alyvmedžių, granatmedžių, migdolų, pušų, kiparisų, kvapnių apelsinmedžių ir eukaliptų. Po kelias valandas trukusio pasivaikščiojimo jaučiamės apduję nuo kvapų, spalvų ir įspūdžių įvairovės, rekomenduoju aplankyti šį botanikos sodą ne tik augalų mylėtojams.
Kadangi esam visai netoli, tai nuodėmė būtų neaplankyti ir nepastatyti savo norų bokštelio piečiausiame salos taške – Cap de ses Salines. Nors nei švyturys, nei akmenuota pakrantė niekuo neišsiskiriantys, bet savitumą ir stebuklingą atmosferą sukuria būtent tie bokšteliai, lankytojų pastatyti iš čia pat randamų akmenų. Kiek norų ir svajonių čia palikta! Visa pakrantė nusėta didesniais ir mažesniais statiniais. Neatsispiriam ir mes šios vietos magijai, paliekam po savo bokštelį, vildamiesi, kad vėjas ir bangos išklausys mūsų norus.
Pakeliui į viešbutį užsukam į žvejų kaimelį Cala Figuera. Pasigrožim nuostabia saulėlydžio gaisų nuspalvinta pakrante, palaipiojam jos uolomis, paskui pamatom, kad laipioti nebuvo reikalo, nes už posūkio pasislėpęs puikiausias nusileidimui skirtas takelis.
Grįžę pavakarieniaujam miestelyje, apžiūrim iki vidurnakčio dirbančias suvenyrų krautuvėles, susižavėję spoksom, kaip gatvės dailininkas per 10 minučių iš purškiamų dažų pagamina puikų paveikslą. Gaila, bet niekaip jo neįtalpinčiau į rankinį bagažą. Užmiegam su mintimis, kad rytoj laukia ilga ir greičiausiai pilna adrenalino kelionė per didinguosius Serra de Tramuntana kalnus.
Penktoji diena
Kaip jau tampa įprasta, po pusryčių lekiam prie baseino ir besivartydami saulutėje sukaupiam jėgas aktyvesniam popietiniam poilsiui. Šiandien važiuosim į vieną gražiausių Maljorkos vietų – Sa Calobra trapeklį (Torrent de Pareis kanjoną), pakeliui aplankydami šv. Luko vienuolyną (Monasteria de Lluc).
Sa Calobra yra už 90 km į šiaurės vakarus nuo mūsų viešbučio, bet kelionės laiką padvigubina serpantinų išraizgyti Serra de Tramuntana kalnai, kur greičio pedalo nepaspausi. Iš anksto bandau nuteikti savo baimes laukiantiems iššūkiams. Pradžia atrodo visai neblogai, už Selva gyvenvietės gana plačiu keliu po truputį pradedame kilti į kalnus, kol kas serpantinai nelabai jaučiasi, matom daug turistų, kurie apsirūpinę specialia įranga, avalyne, kopia jiems skirtais takeliais. Avių skambaliukų tilindžiavimas iš anksto perspėja būti atidiems ir besigrožint pralekiančiais vaizdais, nepamiršti žiūrėti į kelią, kur netikėtai gali išnirti šios laisvai besiganančios nenaudėlės.
Be didesnių nuotykių pasiekiam Luko vienuolyną. Kažkada kalnų širdyje pasislėpęs vienuolynas buvo svarbus piligrimų centras, dabar ten įrengti svečių namai, kavinė, restoranas, veikia muziejus, bažnyčia, botanikos sodas, daug turistinių prekių parduotuvėlių. Susimokam už stovėjimo aikštelę 3 eurus, tuo pačiu tai bilietas į muziejų ir botanikos sodą. Teritorija gana didelė, bet bevaikštinėjant žavi nebent mintis, kad esi kalnų apsuptyje, nes jokios vienuolynams būdingos dvasios, ramybės pajusti neįmanoma, per daug triukšmo, turistų ir „pinigų darymo“. Šiek tiek ramesnė ir atgaivą teikianti vieta – botanikos sodelis, kur kabo užrašai, prašantys laikytis tylos.
Sodelis nedidelis, bet gražus ir mielas, čiulba paukščiukai ir tyliai čiurlena upeliukai. Šiek tiek nustebina keista kompozicija iš senų radiatorių. Nors gal visai ir meniška. Muziejų „perbėgame“ greitai, nesinori ilgai spoksoti į paveikslus ir įvairias lėkštes. Trumpam užsukame į bažnyčią, suvenyrų krautuvėlėse palinguojam galvas regėdami milžiniškas kainas. Prieš keliaudami toliau, kavinėje suvalgom pasakiškai skanių ledų. Nusprendžiam, kad vien dėl jų buvo verta užsukti į šitą vietą. Rekomenduočiau Luko vienuolyną nebent kaip tarpinę stotelę vykstant į Sa Calobra, nes kažko labai įdomaus ir įspūdingo čia nepamatysite.
Toliau laukia sunkesnysis kelionės etapas, nes kylam vis aukščiau. Keliose vietose sustojam nusifotografuoti, nes didingi kalnų vaizdai ir panorama išties gniaužia kvapą. Tam skirtos specialios aikštelės. Kai jau pradeda atrodyti, jog niekada nepasieksim kelionės tikslo, prasideda staigus nusileidimas ir statūs serpantinų vingiai. Prisipažįstu, kartais tikrai norisi spiegti, sėdžiu suakmenėjusi. Bet turbūt tik man vienai šitaip ir tik aš niekaip nesuprantu, kodėl negalima iškasti tunelio per kalnus, kad nereiktų važinėtis jų viršūnėmis. Mano vaikinas vairuoja ramutėliu veidu ir dar spėja raminti mane, o prasilenkiančiuose automobiliuose sėdintys maži vaikai krykštauja iš džiaugsmo, nesuprantu, kodėl jiems nebaisu. Gal man reikėjo plaukti laiveliu? Nes tai dar vienas būdas iš Soller uosto pasiekti Sa Calobra.
Drąsiausieji gali rinktis ir nusileidimą per kalnus su specialia įranga. Bet visas baimes atperka atsiveriantys vienas už kitą nuostabesni vaizdai. Pasistatę automobilį skubinamės, nes saulė jau krypsta vakarop. Pirmiausia prieinam neoficialųjį Sa Calobra paplūdimį, įsikūrusį ties mažyčiu La Calobra kaimeliu. Skaidraus vandens grožis pakeri, mėlyni, žydri ir turkio atspalviai maišosi su šešėliais, sukurdami gražesnius vaizdus nei atvirukuose. Iki soties prisidžiaugę keliaujam toliau į oficialųjį paplūdimį, pasislėpusį tarp dangų remiančių uolų. Pakeliui sutinkam porelę ir pirmą kartą šių atostogų metu išgirstam lietuvių kalbą. Pagaliau siauručiais takeliais ir slidžiu vaiduoklišku tuneliu pasiekiam Torrent de Pareis kanjoną ir oficialųjį Sa Calobra paplūdimį.
Vakaras, todėl žmonių beveik nelikę. Pasijauti toks mažytis ir nereikšmingas prieš didingus gamtos kūrinius. Vieningai sutariam, kad kol kas tai pati įspūdingiausia gamtos sukurta Maljorkos vieta. Visai nesinori grįžti, bet sparčiai temsta, o prieš akis dar ilga kelionė per kalnus. Truputį baiminamės, bet pasirodo, kad važiuoti tamsoje paprasčiau, negu dieną. Beveik nesutinkam kitų automobilių, be to, mano džiaugsmui, pro šoninius langus matau tik tamsą, o ne stačius skardžius, todėl galiu įsivaizduoti, kad riedam lygutėliais laukais. Tiesa, labiau nei dieną reikia saugotis avių, nors dauguma jų ramiai stovi pakelėje ir spigina vaiduokliškom akim. Kelionės per kalnus metu turbūt labiausiai stebino žmonių pasiryžimas gyventi kažkur kalnuose, nes ūkių matėm ne vieną, namukai tarsi pakibę ant skardžių. Gal ir smagu taip, bet kai pamąstai apie kasdienines keliones serpantinais, tai neatrodo labai žavinga. Nors jie turbūt jau pripratę ir važinėja užsimerkę.
Šeštoji diena
Rytas išaušta debesuotas, todėl tenka nutraukti tradiciją papusryčiavus lėkti prie baseino. Įsimetam į krepšius reikalingus daiktus, tikėdamiesi, kad vėliau oras pasitaisys ir užsuksim į kurį nors paplūdimį. Pirmiausia keliaujam į už 20 km esančią istorinę Capdeperos pilį. Aplink ant kalvos stūksančią tvirtovę išsidėstęs nedidelis ir jaukus miestelis, kur šiek tiek pasivaikščioję pradedam kopti į kalvą link pilies. Ne juokais sušylam, kol ją pasiekiam. Nustebina mažos bilietų kainos, sumokam tik po 4 eurus. Kaip ir visos gynybinės pilys, ši taip pat turi turtingą istoriją, siekiančią 1300 metus, kuomet apie vienišą bokštą buvo pastatytas visas gynybinis kompleksas, turėjęs saugoti nuo nuolatinio piratų puldinėjimo. Tiek ir dar daugiau sužinom apsilankę nedideliame pilies muziejuje. Toliau atrandam ir jaukią mažą bažnyčią, kurios vėsumoje malonu pasėdėti. Bet labiausiai sužavi galimybė pasivaikščioti gynybine pilies siena ir nuo jos atsiverianti vaizdinga panorama. Manau, apsilankymas šioje pilyje patiktų ne vien istorijos mėgėjams.
Nusprendžiam toliau neskubėdami pakrante keliauti iki šiauriausio salos taško – Cap de Formentor, kurį vietiniai dar vadina visų vėjų susitikimo vieta. Kelias šiaurės rytų pakrante veda palei jūrą, todėl važiuodami daug kur stabtelime, apžiūrime paplūdimius ir negalime atsigrožėti tobulu vandens žydrumu. Kadangi dangus pragiedrėja, viename paplūdimyje nusprendžiam apsistoti ilgiau. Kaitinamės saulutėje, kol pakyla vėjas ir šėliodamas pradeda žarstyti smėlį į akis. Kadangi viešbutis ir dušas toli, o smėlis kelionėje – ne draugas, susipakuojam ir patraukiam toliau. Prie paplūdimio įsikūrusioje kavinukėje pavalgom vėlyvus pietus, ten pat sutinkam rusiškai kalbančią malonią padavėją iš Ukrainos, kuri papasakoja, kaip ištekėjo už vietinio vyruko ir jau daug metų dirba šioje kavinėje.
Toliau važiuojam pakrante pro Alcudia, paskui pro Port de Pollenca ir štai prieš akis vėl Serra de Tramuntana kalnai, kurių serpantinais turėsim įveikti 20 km iki švyturio. Giliai įkvepiu ir atsiduodu likimui. Nors gal jau pradedu priprasti prie šitokių pasivažinėjimų „linksmaisiais kalneliais“, nes šita kelionė nebe tokia bauginanti, įsidrąsinusi fotografuoju pro šalį slenkančius nuostabius ir užburiančius kalnų bei išnyrančios jūros vaizdus. Sutinkam daug gražučių rudų ožiukų, strikinėjančių uolomis. Prie švyturio jie jaučiasi kaip tikri šeimininkai, kai kuriem išvažiuojantiems užtveria kelią ir stovi it įbesti.
Gali naudoti gražiausius epitetus, bet niekaip nepavyks išreikšti žodžiais to, ką mato akys. Net fotoaparatas nepajėgus užfiksuoti tikrojo tos supančios gamtos didybės grožio. Tiesiog turi pats viską pamatyti savo akimis, užuosti, paliesti. Pajusti, kaip nuo kvapą gniaužiančių vaizdų nubėga šiurpuliukai. Ir vėl supranti besąs toks mažas ir nereikšmingas prieš visa tai, kas tave supa.
Grįžtant jau sparčiai temsta. Nusprendžiam atgal važiuoti kitu keliu, jau žinomu greitkeliu pro Manacor miestą. Ir pirmą kartą truputį pasiklystam. Sankryžoje pamatę nuorodą, vedančia link Manacor, ten ir pasukame, bet kai greitkelis virsta siauru kalnų keliuku, o po kojomis nušvinta kažkokio miestelio žiburiai, suprantam, kad kažkas čia ne taip. Grįžtam atgal ir paaiškėja, kad nuo įspūdžių nuvargusios akys pamatė, ką norėjo pamatyti, o ne tai, kas parašyta. O parašyta – Mancor. Tik viena ne tokia raidė, o „nugrybavom“ visai kita kryptimi. Tačiau kokia gi kelionė, jeigu niekur nepasiklysi. Toliau važiuojam labiau išplėtę akis ir laimingai pasiekiam viešbutį.
