Lietuvaitė grožio laurus skina apsigaubusi Danijos vėliava, nes čia gyvena nuo pat 11 metų. Raimonda pasakoja, kad į Daniją persikėlė tuomet, kai jos mama ištekėjo už dano.
„Kai mama pasakė, kad kelsimės gyventi į kitą šalį, man buvo šokas. Kai nuvykome į Daniją, aš po dviejų dienų jau turėjau pradėti eiti į mokyklą. Iš tikrųjų, čia negalima pradėti eiti į mokyklą, kol negauni „geltonos kortelės“ – leidimo gyventi Danijoje. Mamos vyras buvo labai geras ir jis sutvarkė dokumentus taip, kad nekiltų kliūčių lankyti mokyklos“, – pasakoja ji.
Raimonda prisimena, kad šis gyvenimo pokytis sukėlė daug streso, nes ji turėjo pradėti lankyti tarptautinę mokyklą net dorai nemokėdama anglų kalbos. Ji pateko į klasę, kurioje mokėsi vaikai iš Japonijos, Tailando, JAV, Kinijos, Turkijos, Pakistano.
„Jie visi bent šiek tiek mokėjo daniškai, nes jie ėjo į tą pačią klasę jau metus. Pačią pirmąją dieną jie pradėjo kalbinti mane daniškai, man buvo didelis stresas.
Bet per 9 mėnesius aš puikiai išmokau danų kalbą ir galėjau pradėti mokytis daniškoje mokykloje, o kiti mokiniai dar pasiliko toje pačioje klasėje. Man buvo lengva išmokti kalbą, nes mamos vyras buvo danas ir jis man padėjo mokytis“, – šypteli ji.
Mokykloje kalbas išmanė geriausiai
Kai Raimonda pradėjo mokytis daniškoje mokykloje, atsirado naujų sunkumų. Nors kalbą ji išmanė, tačiau kartais danus suprasti buvo sunku, nes jie kalbėjo labai greitai, o bendraklasiai nevengdavo ir pasišaipyti iš Raimondos ne taip ištarus žodį.
„Aš buvau nedrąsi savo klasėje, bet po kiek laiko susiradau draugių. Prisimenu, kad 9 klasėje buvo pirmieji egzaminai žodžiu. Labai jaudinausi, kaip man seksis, nes juk jie danai ir savo kalbą išmano geriau, bet vienintelė iš klasės gavau 12-tuką, patį geriausią pažymį.
Aš labai džiaugiausi, tai buvo labai netikėta. Po to iškart skambinau mamai, kuri tuo metu buvo Prancūzijoje ir beveik šaukiau į ragelį, kad gavau 12-tuką. Mama buvo labai laiminga, vos neverkė, nes labai jaudinosi dėl manęs“, – džiugias akimirkas prisimena ji.
Pradėjus lankyti gimnaziją, Raimonda pradėjo mokytis dar vieną – jau trečiąją užsienio kalbą – ispanų.
„Man ji labai sekėsi, nes, kai man kažkas patinka, aš visas savo jėgas skiriu tam dalykui. Aš labai norėjau išmokti šią kalbą, nes su mama buvome atostogauti Ispanijoje, Tenerifėje, Maljorkoje ir ta kalba man be galo patiko.
Savo klasėje buvau geriausiai besimokanti ispanų kalbą ir iš egzaminų raštu, žodžiu gavau aukščiausius pažymius. Vieną dieną į klasę atėjo iš mokyklos vadovybės ir pasikvietė mane pasikalbėti. Aš labai išsigandau, nes įprastai pasikalbėti ateidavo su tais, kurie bėgioja iš pamokų, nedaro namų darbų. O aš visada buvau gera mergaitė, dariau namų darbus. Visą klasė į mane keistai žiūrėjo“, – pasakoja lietuvaitė.
Tačiau, Raimondai netikėtai pasiūlė dirbti mokykloje – padėti ispanų kalbą mokytis kitiems mokiniams. Už korepetitorės darbą bendraamžiams merginai pasiūlė ir atlygį. Tuo metu jai buvo 16-17 metų, tačiau tai nebuvo pirmasis jos darbas.
Darbas bet kokiu oru
„Danijoje vaikams suteikia galimybes dirbti, kad vaikai galėtų užsidirbti patys. Mano pirmas darbas buvo išdalinti laikraščius ir reklamas. Jis buvo sunkus: prie dviračio turėdavau prisegtą priekabą, kuri buvo pilna reklamų. Jas turėdavau išdalinti maždaug 150-čiai namų.
Dirbdavau kartą per savaitę, bet būdavo labai sunku tempti tą dviratį su sunkia priekaba į kalną, o ypač žiemą, kai snigdavo arba lydavo.
Prisimenu, kad viena mano draugė iš Lietuvos buvo atvykusi pasisvečiuoti ir aš turėjau dirbti. Pasiūliau jai man padėti ir pasidalinti pinigus per pusę. Ji man padėjo, bet vėliau stebėjosi, kaip aš galiu tai daryti. Buvo sunku, bet man patiko, nes galėjau kartu ir pasportuoti, ir gauti pinigų“, – pasakoja Raimonda.
Vėliau mergina susirado ir kitų darbų: kavinukėje plovė indus, padėjo senukams tvarkytis namuose.
„Mano tėvai klausdavo, kam aš dirbu tuos sunkius darbus. Man iš tikrųjų netrūko pinigų, man tėvai duodavo 300 kronų per mėnesį, bet norėdavau turėti savo pinigų, kad galėčiau susitaupyti ir po to pirkti viską, ko tik noriu.
Turėjau net 3 darbus vienu metu: dirbau gimnazijoje, tvarkydavau namus ir vakarinėje mokykloje, kurioje vykdavo popamokinė veikla, kur dirbau rūbinėje arba kavinukėje. Tuo metu dar pati lankiau šokių ir rankinio būrelius“, – šypteli tituluota gražuolė.
Mergina juokiasi, kad banko kortelę turėjo nuo pat 13 metų ir labai tuo didžiavosi, nors dar nemokėjo ja naudotis. Vėliau už savo sutaupytus pinigus ji galėjo keliauti, leisti pinigus taip, kaip tik norėjosi.
Netikėtas pasiūlymas
Pabaigusi mokyklą, Raimonda pradėjo studijuoti Kopenhagos verslo mokykloje – tarptautinio verslo ir Europos politikos mokslų programą. Baigusi studijas nusprendė padaryti pertrauką ir šiek tiek pagyventi sau, tad susikrovusi lagaminus išvyko studijuoti į Ispaniją.
„Žinojau, kad noriu studijuoti ir magistrą, bet norėjau padaryti pertrauką ir dar smagiai pagyventi, pakeliauti“, – šypteli ji.
Mergina juokauja, kad vaikystėje buvo bjaurusis ančiukas, nes turėjo ir kreivus dantukus, vaikščiojo su dideliais akiniais, aukštai supintomis kasytėmis ir dar nešiojo dantų plokštelę. Vėliau, persikėlus gyventi į Daniją ir gavus nuolatinį leidimą gyventi, atsirado galimybė nemokamai susitvarkyti dantis ir įsidėti breketus. Kai Raimondai buvo 16 metų, dantys jau buvo tiesūs ir ji pradėjo dirbti modeliu.
„Ispanijoje tęsiau modelio darbą. Čia buvau egzotiškesnė, nes turiu šviesius plaukus ir akis. Vieną dieną mane pakvietė dirbti viena iš teisėjų „Miss Ispanija“ konkurse. Ant scenos turėjau laimėtojos paklausti vieno klausimo. Labai jaudinausi, nes buvau neįpratusi kalbėti su mikrofonu prieš didelę auditoriją, negana to, dar ispaniškai.
Konkurso vedėjas manęs paklausė, kodėl aš ne ant scenos, o sėdžiu tarp teisėjų. Viskas taip prasidėjo. Po konkurso jis pasiūlė tapti mano agentu ir eiti į įvairius kastingus, dalyvauti grožio konkursuose“, – apie žingsnį grožio konkursų link pasakoja ji.
Kas pasaulyje gražiausia?
Pirmasis konkursas, kuriame dalyvavo, buvo „Miss bikini Universe“. Atrankoje varžėsi tūkstančiai merginai, bet laimė nusišypsojo tik 60-čiai. Tarp jų buvo ir Raimonda.
„Aš pase esu lietuvė, o mama turi Danijos pilietybę. Pirmame grožio konkurse turėjau atstovauti tą šalį, kurios pilietybę turiu, tačiau kituose užteko įrodyti, jog turiu leidimą gyventi Danijoje, ir galėjau atstovauti šalį, kurioje gyvenu. Po jo modelio darbe man pradėjo puikiai sektis, pradėjau dalyvauti ir kituose konkursuose“, – pasakoja ji.
Konkurse „Best Global model of the year“ mergina laimėjo gražiausios šypsenos apdovanojimą. Jis jai ypatingai svarbus, nes vaikystėje sulaukusi patyčių dėl kreivų dantų, vėliau buvo išrinkta gražiausios šypsenos savininke pasaulyje.
„Paskutinis konkursas, kurį man pavyko laimėti, vyko Egipte ir vadinosi „Miss eco internatiol“. Šis konkursas buvo ne tik apie grožį, bet ieškojo ir merginos, kuri būtų protinga. Konkurso tikslas buvo siųsti žinią apie ekologiją ir siuntė žinią, kad reikia rūpintis savo planeta“, – pasakoja ji.
Konkurse ji praleido 21 dieną, reprezentavo Daniją. Šįkart greta gražiausios merginos rinkimų dar buvo ir talentų, ir fitness konkursai. Dėl pastarojo ji nesijaudino ir netgi tapo 2 vietos laimėtoja, nes visada buvo sportiška, bet nežinojo, ką parodyti per talentus.
„Visiškai nebuvau tam pasiruošusi. Šiaip esu gera šokėja, nuo mažens lankiau įvairius būrelius, bet nebuvau paruošusi šokio. Aš sugalvojau šokti kaip Michaelas Jacksonas ir parodyti „mėnulio eiseną“ (angl. – moonwalk). Tą šokį paruošiau dieną prieš talentų konkursą ir užtrukau 45 minutes.
Galvojau, kad geriau apsikvailinsiu nei nieko neparodysiu. Iš tikrųjų man šokis pavyko, be to, išsiskyriau iš kitų konkurso dalyvių, nes jos mokėjo gražiai, švelniai ir moteriškai dainuoti, deklamuoti eilėraščius. Tad nustebinau pasirinkusi ne baletą ar tautinius šokius. Vis dėlto, talentų konkurso nelaimėjau, tikriausiai buvau per keista. Bet šokis, tikrai buvo geras“, – juokiasi ji.
Konkurse buvo apie 60 šalių dalyvių. Laimėti Raimonda nesitikėjo, nes, pasak jos, buvo labai daug gražių merginų. Jai paprasčiausiai smagu dalyvauti konkursuose, nes mokėdama daug kalbų gali susirasti draugių iš lotynų Amerikos, Švedijos, Norvegijos, Italijos, o jeigu konkurse būdavo lietuvių, susidraugaudavo ir su jomis.
„Kai konkurse skelbiant nugalėtoją sušuko „Danija“, aš buvau labai nustebusi. Galvojau, ar man tikrai pavyko. Tikriausiai per 21 dieną mus visas labai stebėjo, žiūrėjo mūsų charakterius, ar esame geri žmonės, ar protingos.
Konkursuose būna dviejų tipų merginos: labai protingos, baigusios studijas ir dirbančios medikėmis, advokatėmis, o buvo tokių, kurios dirbo tik modeliais. Aš nesitikėjau, kad mane išrinks iš tokios gausos gražių merginų“, – triumfo akimirkas prisimena ji.
Šviesūs plaukai – traukia pietiečių žvilgsnius
„Konkursuose šviesūs plaukai labai padėdavo, ypač pietinėse valstybėse. Visada konkursuose atrinkdavo 3-4 dalyves, kurios turėdavo daryti reklamas šampūnams, kremams, sportiniams drabužiams. Konkursų rėmėjai patys išsirinkdavo tas, kurias nori matyti reklamose, ir aš dažnai patekdavau tarp jų“, – šypteli mergina ir priduria, kad Ispanijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Kinijoje šviesūs plaukai ir akys yra labai egzotiška.
Raimonda neslepia, kad gyvendama Ispanijoje kasdien sulaukdavo gausybės komplimentų. Ypač širdį pamalonindavo tuomet, kai gatve eidavo net nesidažiusi.
„Dieną aš nesipuošiu, mėgstu būti atsipalaidavusi, nepasidažiusi, su sportiniais drabužiais. Vien einant gatve gaudavau daug komplimentų, tai net šiek tiek patiko, nes kartais net pati sau nesijausdavau galbūt labai patraukli.
Aišku, smagu gauti komplimentus, bet per daug nekreipdavau dėmesio, tik išgirsdavau šaukiant rubia (isp. – blondinė) arba guapa (isp. – graži). Dėmesio trūkumu tikrai nesiskundžiau. O Danijoje blondinių labai daug, tikriausiai daugiau nei Lietuvoje“, – sako ji.
Nors pasiūlymų eiti į pasimatymus jai netrūksta, tačiau vaikino paieškomis Raimonda neužsiima. Jai svarbiau susikoncentruoti į studijas ir darbus nei internete ieškoti, su kuo pasimatyti.
Vieną kartą mergina susipažino ir su garsiuoju „Real“ žaidėju Cristiano Ronaldo. Draugė ją pakvietė sudalyvauti vakarienėje, skirtoje Ronaldo draugo gimtadieniui paminėti. Tarp svečių buvo ir garsusis futbolininkas.
Jiedu sudaužė taurėmis, pasidžiaugė Raimondos sėkme konkurse, tuo pažintis ir pasibaigė. Vėliau jai teko ne kartą sutikti jį ir kitus „Real“ žaidėjus naktiniuose klubuose, tačiau, pasak jos, futbolininkai yra mergišiai, tad ji nenorėjo turėti nieko bendra.
Grožis – ne viskas
Tačiau Raimondai nepatinka, kai ją vertina tik pagal grožį. Ispanijoje jai teko dirbti ir tarptautinėje kompanijoje „Best doctors“, kurioje geriausi pasaulio gydytojai įvertindavo ligonius, kurie jau buvo praradę viltį ir pasitikėjimą savo medikais. Ji buvo tas tarpininkas, kuris žmonių ligų istorijas versdavo į anglų, danų ar ispanų kalbą, nes gydytojai pagal ligos istorijas internetu pateikdavo savo vertinimus.
„Keliaudama kaip modelis, supratau, kad noriu ir rimtos darbo patirties, nuveikti kažką su įgytu išsilavinimu. Iš tikrųjų, nesitikėjau gauti šio darbo, nes jie norėjo žmogaus, kuris turėtų bent trijų metų patirtį, o vienintelė mano ilgametė patirtis – modelio darbas. Tačiau mane pakvietė į darbo pokalbį.
Jis vyko su dviem moterimis. Bijojau, kad jos turės kažkokių stereotipų dėl to, kad aš modelis. Tačiau joms nerūpėjo tai ir darbą gavau“, – džiaugiasi ji.
Tačiau po kurio laiko Raimonda nusprendė, kad reikėtų pradėti studijuoti ir magistrantūroje.
„Man patiko dirbti, tačiau pamačius, kiek daug pinigų ir pastangų turi įdėti mano draugai ispanai, kad galėtų studijuoti, supratau, kad man labai pasisekė, nes Danijoje ne tik galiu studijuoti už dyką, tačiau ir gauti stipendiją. Labai tai įvertinau pamačius, kaip sunku draugams. Užpildžiau stojimo prašymą ir gavau atsakymą, kad mane priėmė į magistro studijas.
Turėjau užbaigti darbą ir grįžti gyventi į Daniją. Man buvo taip gaila palikti darbą, kad nuėjusi pasakyti, jog išeinu iš darbo, apsiverkiau. Vadovė išsigandusi pradėjo klausinėti, kas atsitiko, galvojo, kad galbūt šeimoje ištiko nelaimė, tačiau pasakiusi, kad pradėsiu studijuoti ir turiu grįžti į Daniją, ji ramino mane, kad viskas gerai“, – šį įvykį prisimindama juokiasi mergina.
Darbas ambasadoje
Grįžusi į Daniją ir vėl pradėjusi mokytis, šįkart ji studijavo Kopenhagos universitete, tačiau nusėdėti vienoje vietoje pavyko neilgai.
„Studijuodama pradėjau ieškoti ir darbo, nes Danijoje yra taip, kad gali bet kuriuo metu sustabdyti studijas ir vėliau tęsti jas nuo tos pačios vietos. Pamačiau, kad Danijos ambasada ieško darbuotojų. Savo gyvenimo aprašymus išsiunčiu į Ispanijos, Australijos, Lietuvos ir kitų šalių ambasadas. Iš tikrųjų, Lietuvoje dirbti nenorėjau, užpildžiau dėl viso pikto“, – šypteli ji.
Vis dėlto, darbo pasiūlymų Raimonda sulaukė net iš keleto ambasadų, tad turėjo laisvę pasirinkti, kas jai patinka labiausiai. Pagrindinėmis kandidatėmis tapo Ispanija ir Australija.
„Man buvo labai sunku nuspręsti, kur vykti, bet galiausiai pasirinkau Ispaniją, nes man Australijoje nepatiko tai, kad gyvenimas ten būtų labai rimtas, o Ispanijoje jau turėjau ir draugų, ir ten smagesnis social life (aut. pastaba – socialinis gyvenimas).
Pats darbas buvo labai įdomus. Kiekvieną dieną turėjau vis skirtingas užduotis: vieną dieną vesdavau paskaitą danų moksleiviams, kurie atvyko sužinoti daugiau apie Ispanijos politiką ir ekonomiką, kitą – surasti verslo partnerius danams, kurie nori pradėti verslą Ispanijoje, išanalizuoti rinką, pažiūrėti ar vietiniams gali būti įdomios jų siūlomos prekės ar paslaugos, dar reikėjo rašyti pranešimus spaudai apie Daniją“, – pasakoja Raimonda.
Mergina pasakoja, kad visada troško, jog būtų vertinama ir sutinkama ne pagal grožį, tad į darbą stengdavosi eiti nepasidažiusi ir stengdavosi, jog sijonas visuomet siektų kelius. Nors darbas patiko, bet žinojo, kad greitu metu vis tiek teks grįžti į Daniją.
„Visada turėjau omenyje, kad turėsiu grįžti rašyti magistro darbo. Tačiau nusprendžiau prieš tai dar šiek tiek pasilinksminti ir trumpam persikėliau gyventi į Ameriką, Majamį. Mano visas gyvenimas toks yra: susikaupiu ir dirbu rimtai, tada šiek tiek pagyvenu smagiai ir vėl grįžtu prie rimto gyvenimo“, – pasakoja Raimonda.
Tačiau, ir grįžusi į Europą, namo ji neskubėjo – trumpam apsigyveno Italijoje, tačiau, prasidėjus koronaviruso bangai, grįžo į Daniją pabaigti pradėtų mokslų ir magistrinio baigiamojo darbo rašymo.
