Visai negiliai, keturiasdešimt centimetrų po velėna, buvo rasti vienų palaikų tik fragmentai, kiek giliau aptikti dar dviejų žmonių palaikai. Tuomet darbus sustabdė smarkios liūtys, o sugrįžę tęsti darbų ir iškelti palaikų, archeologai dabar atkasė dar dvejus palaikus.
Nurodė buvusi tremtinė
Po pušimi trijose viena šalia kitos esančiose duobėse kūnai sumesti kniūpsti, žemyn galvomis, bet kaip, archeologai pastebėjo buvusius sužalojimus kaukolėse ir kulkas kitose palaikų dalyse. Kultūros vertybių globos tarnybos archeologų, vadovaujamų archeologo, dr. Lino Kvizikevičiaus, atkastų palaikų vaizdas šokiruoja ir liudija žudikų žiaurumą.
Rasti palaikai perduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologams atlikti antropologinius tyrimus, nustatyti biologinį profilį – lytį ir amžių, galbūt mirties priežastis. Merkinės miestelio ir aplinkinių vietovių gyventojams, kurių artimieji dingo karo ir pokario metais, iki šiol nežinantiems, kur užkasti jų palaikai, sužibo viltis – galbūt archeologai surado būtent jų giminaitį.
„Kad kažkur šioje vietoje, netoli kreivos pušies, gali būti užkasti partizano palaikai, nurodė garbaus amžiaus druskininkietė, buvusi tremtinė Angelė Uselytė-Priekulienė, o jai kažkada parodė vietinė merkiniškė. Prieš mėnesį nuvykom į nurodytą vietą, pradėjom ieškoti.
Joje ir artimoj aplinkoj su smaigu buvo atlikta patikra siekiant pajausti, kur grunto dalelės didesnio tankio. Kelias įtartinas vietas nustačius, buvo tiriami kasiniai. Prie pat keliuko, po pušimi, maždaug trisdešimt-keturiasdešimt centimetrų gylyje radom kaukolę. Iš pradžių manėm, gal kai statė stadioną, rado dalį palaikų ir čia po pušimi užkasė.
Kasdami toliau, radom daugiau palaikų fragmentų – žmogaus žastikaulį, mentės kaulus. Pamatėm, kad kaulai yra suardyti, bet kas įdomiausia, kad žastikaulis ir mentė yra dešinės, o šonkauliai ir dar keli kaukolės fragmentėliai yra kairės pusės. Dar virš kauliukų buvo uždėtas celofaninis maišelis.
Nuliūdom, kad tik tiek radom. Bet kasdami giliau, suradom dar vieną kaukolę ir kitas palaikų dalis, kurie guli žemėje anatomine tvarka, pradėjom dar giliau kasti ir atsivėrė dar didesnis radinys – pamatėm, kad čia yra trijų žmonių palaikai.
Kadangi darbų negalėjome tęsti dėl prasidėjusių liūčių, duobę užkonservavome ir sugrįžome dabar. Kasdami toliau, radome dar dvejus palaikus. Vienuose jų yra trys kulkos, dvi šlaunikaulyje ir viena juosmenyje. Vieni palaikai apie keturiasdešimties metų vyro. Kaukolės labai stipriai fragmentuotos ir tie fragmentai aukščiau palaikų.
Archeologams didelė mįslė, kas nutiko su pirmiausia rastais palaikais – jie be abiejų rankų, menčių, be raktikaulių. Palaikai išrengti, be batų, radom tik kelias kareiviškos aprangos sageles. Toks užkasimas nėra būdingas niekam kitam - nei kariai nei civiliai nėra šitaip sumetami galvomis žemyn.
Toks brutalus sumetimas, kuo labiau paniekinant, nužmoginant nekelia dvejonių, kad čia partizanai. Žiauru, juk normalūs žmonės taip nelaidoja nei savo gyvūno, o stribai taip elgėsi su partizanų palaikais. Kad ši vieta galimai buvo žinoma, sufleruoja tai, jog virš tos vietos gėlė buvo pasodinta, buvo rastas nuo žvakės metalinis dangtelis.
Atvažiavusi pasižiūrėti, kaip kasinėjame, A. Uselytė-Priekulienė apgailestavo, jog kažkada į jos liudijimus buvo numota ranka“, – pasakoja Kultūros vertybių globos tarnybos archeologė Ingrida Čičiurkaitė.
Manoma, kad kūnų yra daugiau
Archeologai pažymi, jog jų tarnybos praktikoje tai vienas didžiausių atradimų po Leipalingio kasinėjimų, kai ten buvusio stribyno kieme dviejose duobėse buvo rasta po penkis palaikus.
„Manom, kad šioje teritorijoje yra daugiau užkastų kūnų ir šitą vietą reikia detaliai tikrinti, nes yra ne vienas liudininkų pasakojimas apie kitus užkastus partizanus. Šalia gyvenantis senelis pasakojo, kad stribai čia nukankintų, išniekintų, nužudytų partizanų užkasinėdavo labai dažnai, o jų artimieji, nugirdę stribus, eidavo išsivogti palaikų“.
Paklausti, koks jausmas apėmė radus šiuo laisvės kovotojų palaikus, archeologai patikino, kad dvejopas.
Ingrida Čičiurkaitė sako: „Kai mes pamatėm, kad yra dar dvi duobės, labai apsidžiaugėm. Nes kiekviena diena, kai nežinom, kur yra užkasti laisvės kovotojai, kai artimieji neturi jų kapo, yra okupantų laimėjimas. O palaikų suradimas yra bent maža tiesos pažinimo dalelė, todėl reikia labiau džiaugtis nei liūdėti “.
Archeologų kasinėjimus fiksuojantis karys, pokario rezistencinės kovos ir pasipriešinimo istorijos tyrinėtojas Ernestas Kuckailis pažymi: ,,Kai palaikus atranda, pirmiausia apima džiaugsmas, juk čia ir yra didžiausia paslaptis ir mūsų tikslas.
Kiekvienas surastas partizanas yra brangus. O kažkokių gilesnių emocijų, koks okupantų žiaurumas, jau nebeateina, kaip buvo pradžioj, nes kiekvienas suradimas tą žiaurumą tik patvirtina. Dabar racionaliai žiūriu kaip tyrėjas. Anksčiau tos pamatytos duobės net ir sapnuose sugrįždavo, buvo pergyvenimų, buvo ir vilčių, kad ir savus suras. Mano tėvuko dėdė, partizanas Jonas Savickas dar nesurastas arba dar neatpažintas“.
Archeologas Eimantas Aranauskas sako: „Didžiulė laimė ir džiaugsmas, kad suradome šiuos palaikus, nesvarbu, koks tai būtų kiekis. Aišku, visada norisi surasti kuo daugiau. Kaskart emocijas stipriai paliečia, kai pamatome, kaip tie palaikai yra įmesti ir užkasti.
Ir dar kartą įsitikinam, koks yra žiaurus okupanto braižas. Jei palaikus pavyks identifikuoti, bus gera žinoti, kad kažkas labai apsidžiaugs, kai sužinos apie surastą kadaise nužudytą savo giminaitį“.
Archeologas Giedrius Lukaševičius pažymi: „Aš galiu dar kartą paliudyti, kad ieškoti ir rasti partizanų palaikus yra didelė atsakomybė, laimė ir pasididžiavimas.
Labai norėtųsi, kad Lietuvoje tos institucijos, kurios yra atsakingos už partizanų palaikų paiešką, turėtų ieškoti ir padėti, bent jau netrukdyti tų darbų. Nes atsiliekame dešimtmečiais – mūsų valstybė tam turėjo didelį dėmesį skirti jau nepriklausomybės pradžioje. Norėtųsi, kad tas vyktų, kad kiekvienas atradimas visiems suteiktų kažkokį džiaugsmą, o ne keltų konkurenciją“.
Padėkoti archeologams už jų prasmingus darbus ieškant laisvės kovotojų palaikų ir už Merkinėje rastus palaikus atvažiavusi partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra, Seimo narė Angelė Jakavonytė prisiminė, kad jos tėtis sakydavo, kad kažkur čia yra ne vienas jo bendražygis užkastas, o Kryžių kalnelio teritorijoje užkasti apie penkis šimtai laisvės kovotojų ir jų artimųjų.
Ji apgailestavo, kad daug kas iš vietinių žinojo, bet jau nebeliko liudininkų, galinčių parodyti vietas, kuriose stribai vykdė baisias egzekucijas ir užkasinėjo partizanų palaikus. A. Jakavonytės teigimu, laisvės kovotojų palaikų paieškoms lėšų ir dėmesio reikėjo skirti žymiau anksčiau.
Laisvės kovotojai nėra užmiršti
Ingrida Čičiurkaitė sako, kad jų darbe yra problemų, kurios trukdo tiesiogiai dirbti. „Mes džiaugiamės, kad palaikus radom, bet nededam vilčių, kad jie bent greitai bus identifikuoti. Bet esu įsitikinus, kad nėra įmanomų dalykų, reikia tik noro.
Ne archyvai, ne tai, ką okupantas parašė savo ataskaitose, turi būti pirminė informacija, o liudininkų pasakojimai. Aišku, eidami kartos į kartą tie pasakojimai praranda tikslumą, bet dalis tiesos juose yra ir jie nurodo tą kryptį, kokiais metodais ieškoti.
Kartais kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Bet visada džiaugiamės, kad surastas dar vienas laisvės kovotojas“. Ji tikisi, kad pasirašius sutartį su FTB, bus greičiau nustatomos palaikų tapatybės. Antropologams labai svarbu kuo greičiau identifikuoti asmenybes, bet ir archeologams tai taip pat yra siūlo galas. Pagal tai jie gali formuluoti tolesnių tyrimų perspektyvas.
„Po to karto, kai prieš mėnesį žiniasklaidoj pasklido, kas atkasėme trijų partizanų kūnus, atsirado kelios šeimos, ieškančios savo artimųjų. Labai smagu, kad žmonės nelieka abejingi. Kad mūsų darbai pažadina žmonėms viltį, kad galbūt jie sužinos, kur užkasti artimieji.
Tai ženklas, kad laisvės kovotojai nėra užmiršti, kad nereikia palikti tolesnei nežiniai ir reikia kreiptis dėl jų suradimo ir galbūt jie bus rasti. Mes išties nemažai ir savo pilietine iniciatyva ieškome, jausdami pareigą ir atiduodami skolą laisvės kovotojams, dėl Lietuvos paaukojusiems gyvybes“.
Kultūros vertybių globos tarnybos archeologai tikisi, kad ateityje į Merkinę sugrįš detalesniems kasinėjimams, nes čia yra vieta, verta investuoti daugiau laiko, ir atskleis dar ne vieną paslaptį ir ne vieną Lietuvos didvyrį.
„Kiek NKVD stribai čia užkasė kūnų, niekas tiksliai nežino. Tačiau jų miškuose, aikštėse ir kitur užkasta labai daug ir mūsų visų pareiga jų kuo daugiau surasti. Iš čia rastų palaikų bus išskiriamas DNR mėginys tapatybei nustatyti“, – pažymi Linas Kvizikevičius. „Dabar labai svarbu, kad žmonės, kurių artimieji yra dingę be žinios, kreiptųsi ir duotų savo DNR mėginius. Tai labai reikalinga“.
Merkinės apylinkėse veikė Dainavos apygardos Merkinės partizanų batalionas, kuriam vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, čia vyko įnirtingos kovos už Lietuvos laisvę, miestelis yra vienas iš stambiausių pasipriešinimo prieš sovietus centrų.
Autorius: Rūta Averkienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
