Pričiom jam tas vaikas užkliuvo rimtai netvarkot pcihiškai nesveikus žmones jaučiu nepirma karta prisidirbess!!!!

Kas yra riba tarp kančios ir gyvybės vardan humanizmo. Teko būt lūdininke atvejo, kai gimęs vaikelis dar tris mėnesius realiai tik buvo kankinamas. Su aiškia diagnoze kad negyvens, ir neišvis saulutės savo namų. Nekvėpavo beveik savarankiškai, per parą dešimtys kartų nustodavo tiesiog kvėpuoti patirdamas siaubingas kančias, kai visas kūnelis mėlynuoja sustingsta į akmens kietumo masę sutrauktas mėšlungio... atslūgsta.. ir vėl iki sekančių traukulių. Taip tai buvo tik laiko klausimas, kada bus tas paskutinis atodūsis. Taip tai buvo pragaras itin jaunos šeimos su pirmagimio pažintimi. Trims mėnesiams ir tėveliams ikalintiems ligoninėje. Palatos sienos, buvo vienintelio pažintis šio kudikio su gyvenimu. Taip vaikelio nebėra... o gyvenimas tesiasi gyviesiems.
Tik kur tos humanizmo tarp kančios ribos ? Taip technologijos ir mokslas gali pratesti kančias. Bet ar tikrai tokio humanizmo tikrai reikia. Juk gamtoje, jau būtų seniai kančios ir jų kartelių išbsndymai atslūge.

Skaudu net skaityti.

Košmaras. Ir kas čia? Lemtis ar gydytojų aplaidumas? Jei būtų padaręs Cezarį...