Sąvoka „šventinė“ arba „pošventinė depresija“ – seniai nebe naujiena. Šį prieš šventes arba po švenčių užplūstantį minčių ir jausmų diskomfortą išgyvena daugybė žmonių.
Gydytojai teigia, kad praėjus žiemos šventėms pacientai dažnai skundžiasi prasta nuotaika, nuovargiu, dirglumu, nepastoviomis emocijomis, išsiblaškymu, miego sutrikimu, apetito stoka. Tokia savijauta būna vieną arba dvi savaites ir dažnai praeina savaime, įsiliejus į kasdienius darbus. Jei prasta savijauta atsirado iškart po švenčių, tai būtent jos ir gali būti to priežastis. Psichologų teigimu, tikroji tokios pošventinės būsenos priežastis – saiko stoka. Švenčių metu visiškai atsipalaiduojame ir pamirštame kasdienius rūpesčius, darbus, rutiną. Per šventes vartojama daug alkoholinių gėrimų, daug valgoma, dažnai būname apsupti triukšmo. Tiesą sakant, visko yra daug ir tas viskas liejasi per kraštus. Dėl daugumos įvykių, maisto ir gėrimų pertekliaus, daugelio žmonių apsupties sutrinka vidaus organų, nervų sistemos veikla. Tokias dažnesnes puotas dažnai lydi depresija ir dėl jų gali kilti rimtų ligų. Pošventinis liūdesys kai kuriuos žmones ištinka ir dėl polinkio patirti vadinamąjį mistinį džiaugsmą. Mistinio džiaugsmo mums suteikia kiti asmenys neįprastomis aplinkybėmis: ką nors mums dovanodami, mus pagirdami. Mistinio džiaugsmo laukimo aliuzija – tai dovanomis nešino Kalėdų Senelio prototipas. Vaikystėje patyrę daug mistinio džiaugsmo, kai kurie iš mūsų neišmokstame džiaugtis natūraliai. Tada, norėdami patirti džiaugsmą, siekiame išorinio stimulo, kuriuo dažnai tampa alkoholis ir ilgalaikis šventimas. Psichologai pošventinio liūdesio nelinkę vadinti depresija, tai yra tiesiog stresas.
„Tiesiog nėra nuotaikos“ – anaiptol ne priežastis, o tik nenoras ieškoti tikrųjų blogos nuotaikos ištakų savyje. Kas vis dėlto dažniausiai priverčia mus liūdėti?
Laisvas laikas. Taip, per šventes laisvo laiko, bent jau laisvo nuo tiesioginio jūsų darbo, tikrai daugiau – sutrumpintos darbo valandos, šventiniai laisvadieniai, o ir prieš šventes bei po jų daugelyje kolektyvų priimta šiek tiek stumtelėti į šalį kasdienius darbus ir su kolegomis paminėti reikšmingą progą. Šis laisvesnis laikas šiek tiek atpalaiduoja ir... galvoje ima suktis mintys apie gyvenimą: kas vyko praeityje, kuo gyvenate dabar, kokių turite ateities planų ir ar jie nors šiek tiek gali būti realūs. Jei visose gyvenimo sferose viskas klostosi puikiai arba jei bent jau sėkmingai susitaikėte su esama padėtimi ir turite planą, kaip ją pataisyti – nuotaikos neturėtų užgožti niūrus susimąstymas. Tačiau jei jums įprasta bėgti nuo savęs, jei darbe stengiatės užsimiršti ir džiaugiatės galėdami negalvoti apie asmeninį gyvenimą, tada šventiniu periodu nuo šių minčių pabėgti tampa gerokai sunkiau – ir tai skaudina, liūdina, o neretai ir piktina.
Atskaitos taškas. Šventės daugumai žmonių – savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio, atrodytų, prasideda naujas gyvenimo etapas. Per Kalėdas ir Naujuosius metus pasižadame uoliai taisyti pernykštes klaidas ir tikimės geresnių metų, per Velykas su siaubu suvokiame, kad nė pusės planų nepradėjome įgyvendinti ir vasarą pasitiksime su gerokai prastesniu gerų darbų sau bagažu, per gimtadienį, ypač jei tai – jubiliejus, neretai tenka apgailestauti, kad neįgyvendinome karščiausių troškimų, kad kažką darėme ne taip, ne visi mūsų sprendimai buvo tinkami. Palyginus savo svajones ir esamą padėtį akis bado didžiulė praraja tarp norų ir realybės.
Atmosfera. Šurmulys prieš šventes, pačios šventės ir galiausiai jų atgarsiai turėtų nuteikti džiaugsmui. Nuo pat vaikystės prieš kiekvienas šventes tikimės stebuklo – kad pagaliau sulauksime to, apie ką svajojame, kad problemos išsispręs savaime, tarsi sentimentaliame filme. Tiesą sakant, vaikystėje daugeliui žmonių kaip tik tokios ir būna šventės: juk tėvai ar mylintys seneliai nesunkiai sukuria tokius stebuklus, kaip išsvajotas žaislas po Kalėdų eglute ar vakarėlis staigmena gimtadienio proga. Tačiau mums užaugus didėja ir lūkesčiai. Stebuklas – jau nebe tik itin brangių batelių pora, bet ir troškimas, kad penkiaženklė skola bankui kaip nors sumažėtų, užklupusi liga imtų ir atsitrauktų, žmogus, kurio artumo trokštame, staiga atsakytų tuo pačiu ir t. t. O tokių stebuklų pasitaiko itin retai. Juolab visai nebūtinai jie nutinka kaip tik per šventes. Taigi pakilus nuo gausaus vaišių stalo, širdyje lieka tik kartėlis, nuoskauda ir... eilinį kartą prilipęs kaltės jausmas, kad ir vėl prisivalgėte per daug.
Tie, kuriems sekasi. Šventės – ne tik džiugūs susitikimai su draugais ir giminaičiais, bet ir... neišvengiami palyginimai. Jei jus staiga apsupa pakiliai, šventiškai nusiteikusių žmonių būrys, nesunku pasiduoti įspūdžiui, kad jų (giminaičių, kaimynų, kolegų) gyvenimas – laimingesnis, lengvesnis, jie nesipyksta tarpusavyje, jų nekamuoja sudėtingos problemos. O kaip šioje džiaugsmingoje atmosferoje atrodote jūs? Jei esate linkę bent šiek tiek save nuvertinti, per šventes ši tendencija dar labiau sustiprėja. Liaujatės kritiškai vertinę jus supančių žmonių „fasadą“, nesigilinate, kas už jo slypi, o mintyse vėl ir vėl sukate priekaištų sau dešimtuką.
Vienatvė. Šventės gali tapti savotišku lakmuso popierėliu, kiek esate reikalingi kitiems žmonėms. Net jei realiai to neįsisąmoninate, jei jaučiate šventinį liūdesį – veikiausiai mintyse vėl dėliojate pliusus ir minusus savo artimiesiems: „Tas pasveikino, anas – ne, tas atėjo su dovanomis, anas – be, o va šitas tai tikrai galėjo bent jau paskambinti...“ Visa tai nėra paprasčiausias išskaičiavimas – tai savotiškas termometras, kuriuo pasitikrinate, kiek esate svarbūs kitiems. Ir jei šio termometro stulpelis rodo jūsų ir jums brangių žmonių tarpusavio santykių atšalimą – liūdesys ir nusivylimas vėl ištiesia klastingus čiuptuvus.
Šios visos priežastys ir nulemia nekokią pošventinę nuotaiką ir dingusį darbingumą, tačiau kiekvienam reikėtų susikaupti ir stengtis kuo greičiau sugrįžti į įprasto gyvenimo vėžes.
Taip, labai sunku grįžti į darbą ir įprastas veiklas
Ne, viskas teka įprasta vaga
Viduje jaučiasi kažkoks nepaaiškinamas liūdesys
