Langu į Europą turėjęs būti Sankt Peterburgas jau seniai pranoko jo statytojo Petro I planus. Kartais atrodo, kad šiame mieste Europos daugiau nei bet kur kitur Senajame žemyne. Vis dėlto čia - Rusija, tik ji - ne paradinėje Sankt Peterburgo pusėje, o Piterio kiemuose.
Neįtikimą vos 300 metų istoriją turintis Sankt Peterburgas ir pats yra neįtikimas. Apie jo simboliais vadinamus kanalus ir tiltus, apie architektūros paminklus, istorines vietas ar gyvenusius žmones būtų galima prirašyti šimtus knygų, ir visos jos būtų nebaigtos.
Tačiau svarbiausi miesto veikėjai yra namai. Vien garsiausioje miesto gatvėje - Nevskio prospekte - turėtum praleisti bent dvi dienas, jei norėtum nors trumpai susipažinti su čia stovinčių namų istorija.
O kur dar pastatai, esantys „auksiniame žiede“, ribojamame Didžiosios Nevos, Fontankos upių, Moikos ir Gribojedovo kanalo krantinių, kur Smolnio ar Petrogradskajos rajonų namai, galintys papasakoti, kaip vien šiame amžiuje miestas tris kartus keitė savo vardą, išgyveno dvi revoliucijas ir 900 dienų blokadą.
Namai ir garsieji pereinamieji Piterio kiemai, į kuriuos kartais ir dieną nejauku užeiti. Būtent čia, kiemuose stovinčiuose senuose tarybiniuose automobiliuose, nukritusio tinko atidengtose plytose, išdaužytuose languose, prie namų tarsi priklijuotuose liftuose, balkonų skalbiniuose, tarpuvarčių šlapimo tvaike - tikrasis miestas. Toks, kurio nepamatysite kelionių giduose. Paskirkite tam laiko. Nepasigailėsite.
Kita vertus, jei neapsilankysite net į meną skeptiškai žiūrinčius žmones stebinančiame Ermitaže, neužlipsite ant puikią panoramą atveriančio Šv. Izaoko soboro stogo, neišsižiosite žiūrėdamas į Prisikėlimo bažnyčios mozaikas, neatsikelsite naktį stebėti Nevos tiltų pakėlimo, atsisakysite kelionės į stulbinamą fontanais trykštantį Peterhofą, liksite nesuprastas. Ir nesupratęs, kam tada apskritai čionai atvažiavote.
Pasakyti, kad Piteris - nepaprastas, reiškia nepasakyti nieko. Galų gale apie Piterį reikia kalbėti ne žodžiais, o jausmais. Mažų mažiausiai - nuotraukomis.
Bus daugiau.
