Specialistai įspėja, kad neatsargumas renkant grybus gali turėti itin skaudžių pasekmių, todėl svarbu žinoti pagrindinius požymius, padedančius atskirti nuodingą grybą, rašoma polsatnews.pl.
Įspėja visus grybautojus būti atsargiems
Smailiakepurėje musmirėje yra amatoksinų ir falotoksinų – toksinių medžiagų, galinčių smarkiai pažeisti kepenis. Šie toksinai aptinkami ir kitoje gerai žinomoje mirtinai nuodingoje rūšyje – žalsvojoje musmirėje (Amanita phalloides).
Pavojingiausia tai, kad apsinuodijimas ne visuomet iš karto pastebimas. Pirmosiomis valandomis žmogus gali nejausti jokių simptomų, nors toksinai tuo metu jau gali pradėti žaloti kepenis.
Vėliau gali prasidėti stiprus vėmimas ir viduriavimas. Po šių simptomų kartais seka laikinas savijautos pagerėjimas, galintis sudaryti klaidingą įspūdį, kad pavojus praėjo.
Tačiau toksinų poveikis kepenims gali tęstis ir toliau, o sunkiais atvejais išsivystyti ūminis kepenų nepakankamumas.
Kaip atskirti nuo pievagrybio?
Smailiakepurė musmirė yra balta, jos kepurėlė gali būti kūgio arba varpelio formos, maždaug 3–9 cm skersmens. Grybas turi baltus, tankius lakštelius ir ploną, 6–15 cm aukščio kotą su žiedu. Vis dėlto vien žiedu ant koto pasikliauti nereikėtų.
„Kaip ir grybai, daugelis grybų rūšių turi žiedą ant koto, todėl tai nėra skiriamasis bruožas“, – aiškina grybų ekspertas Justynas Kołekas.
Pasak jo, kur kas daugiau informacijos gali suteikti lakštelių spalva: „Visų musmirių lakšteliai išlieka balti visą grybo gyvenimą, nes jų sporos yra baltos.“
Tuo metu pievagrybių lakšteliai ilgainiui keičia spalvą – iš pradžių rausvėja, o vėliau paruduoja. Tai gali būti vienas iš požymių, padedančių atskirti šias rūšis.
Dar vienas svarbus požymis – grybo pagrindas. Smailiakepurė musmirė auga iš plėvinio apvalkalo, primenančio įskilusį kiaušinį. Tokios struktūros pievagrybiai neturi.
Auga ne tik miškuose
Smailiakepurė musmirė aptinkama nuo liepos iki spalio. Ji gali augti po eglėmis, pušimis, beržais, ąžuolais ir bukais, spygliuočių bei mišriuose miškuose, taip pat jų pakraščiuose.
Specialistai pabrėžia pagrindinę taisyklę – rinkti reikėtų tik tuos grybus, kuriuos žmogus neabejotinai atpažįsta kaip valgomus.
Jie taip pat ragina nepasikliauti vien skonio testu. Mirtinai nuodingi grybai nebūtinai yra kartūs – kai kurių jų skonis gali būti malonus ar net saldus.
Taip pat nerekomenduojama rinkti labai jaunų grybų. Jie dar gali būti nepakankamai išsivystę, todėl atpažinti rūšį tampa gerokai sunkiau.
Galiausiai, miško gėrybes patariama nešti krepšiuose, o ne plastikiniuose maišeliuose, nes kai kurių grybų savybės dėl netinkamo laikymo gali pakisti.
Grybautojams specialistai primena: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo rūšies, geriau jo į krepšį nedėti. Vienas neatsargiai pasirinktas grybas gali tapti labai rimto apsinuodijimo priežastimi.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
