Skaičiau, kad po sūnaus mirties Viliaus tėtis prisipažino net nežinojęs, kokius skaudulius jo sūnus nešiojasi širdyje, o atvėręs paliktus laiškus liko nustebęs.
Jam iki šiol neaišku, kodėl Vilius atvirai nesipasakojo apie išgyvenimus, apie skolas, kurias turėjo padengti bei galimus skandalus, kurie galimai privedė jį prie savižudybės.
Dar daugiau – laiškuose net buvo nurodyta, kaip vaikinas turėtų būti palaidotas, tačiau šiam norui nebuvo lemta išsipildyti, nes laiškai buvo perskaityti jau po atsisveikinimo su juo.
„Skauda vien pagalvojus“
Jis prisipažino gailėjęsis dėl padarytų klaidų ir man šioje vietoje norisi verkti – jaunas žmogus suprato, kad vienus ar kitus dalykus padarė negerai, bet ar mes teisėjai, kad galėtume teisti, smerkti ir kažkaip peikti? Juolab dabar, kai jo tarp mūsų nebėra.
Skauda vien pagalvojus apie tai, ką turi iškęsti sūnaus netekę tėvai – apkalbos, šmeižtas, prisiminimai, liudijimai, nutrūkusi Viliaus jaunystė.
Autorius: skaitytoja Jurgita
