Anot jos, celibatas nesukuria seksualinio potraukio vaikams. Kur kas daugiau dėmesio reikėtų skirti aplinkai, kurioje vienas žmogus įgyja išskirtinį autoritetą, galią ir pasitikėjimą, o įtarimą keliantys signalai ilgą laiką lieka nepastebėti arba yra neigiami.
Pats celibatas potraukio vaikams nesukuria
Pasak A. Norės, pirmiausia būtina aiškiai atskirti celibatą ir seksualinį smurtą prieš vaikus. Celibatas reiškia susilaikymą nuo seksualinių santykių, tačiau savaime negali sukurti seksualinio potraukio vaikui.
„Celibatas savaime tikrai nėra pedofilijos priežastis. Tam tikromis aplinkybėmis, kartu su žmogaus individualiu pažeidžiamumu ir institucijos ypatumais, jis gali būti vertinamas kaip vienas iš rizikos veiksnių, tačiau tai nėra priežastis“, – aiškina psichologė.
Jos teigimu, būtų klaidinga manyti, kad partnerio ar seksualinių santykių neturintis žmogus dėl to pradeda išnaudoti vaikus.
„Toks paaiškinimas būtų psichologiškai klaidinantis ir neteisingas. Jis sukurtų įspūdį, kad nepatenkinęs seksualinio poreikio žmogus pradeda jį tenkinti su vaikais. Tai tikrai nėra tas pats. Seksualinė prievarta nėra vien seksualinės iškrovos poreikis – tai daug sudėtingesnis ir kompleksiškesnis reiškinys“, – pabrėžia A. Norė.
Anot jos, seksualinis smurtas prieš vaiką gali būti susijęs su paties žmogaus psichologine branda, gebėjimu kontroliuoti impulsus, ribų nepaisymu, turima galia ir aplinkos reakcija.
Kur kas svarbesnis vadinamasis slaptumo sindromas
Psichologės teigimu, ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad seksualinis vaikų išnaudojimas neretai tęsiasi ne vienus metus. Tai rodo, jog problema neapsiriboja vien smurtautoju ir nukentėjusiu vaiku – jai ilgai išlikti padeda aplinka.
„Kad tokie dalykai galėtų tęstis ilgai, labai svarbi tampa aplinka: galios santykiai, autoritetas, pasitikėjimas, vaiko priklausomybė nuo suaugusiojo ir tai, kaip bendruomenė reaguoja į matomus netinkamo elgesio signalus. Čia turime kalbėti apie gerokai svarbesnį fenomeną nei celibatas – slaptumo sindromą“, – sako A. Norė.
Įtarimų sulaukęs kunigas aplinkiniams dažnai būna pažįstamas kaip gerbiamas, paslaugus ir patikimas bendruomenės narys. Todėl žmonėms gali būti sunku suderinti turėtą jo įvaizdį su galimu nusikalstamu elgesiu.
„Žmonės galvoja: jis toks geras, gerbiamas, mes jį pažįstame, todėl jis tikrai negalėjo taip pasielgti. Tuomet signalai pradedami pateisinti, jų nepastebėti arba jie neigiami“, – aiškina psichologė.
Toks neigimas, pasak jos, pasitaiko ne tik religinėse bendruomenėse. Panašiai neretai būna reaguojama ir tada, kai seksualinis smurtas įvyksta šeimoje ar kitoje artimoje aplinkoje.
Autoritetas suteikia galią ir priėjimą prie vaikų
A. Norės teigimu, nereikėtų daryti išvados, kad kunigai kaip žmonės savaime yra labiau linkę seksualiai išnaudoti vaikus. Reikia atskirti du skirtingus klausimus: kodėl konkretus asmuo nusikalsta ir kodėl tam tikroje aplinkoje nusikaltimai gali ilgai likti neatskleisti.
„Religinėje bendruomenėje dvasininkas yra autoritetas. Jis turi galią, žmonių pasitikėjimą ir galimybę prieiti prie vaikų, nes laikomas patikimu bei gerbiamu žmogumi. Hierarchinė struktūra, institucijos uždarumas, paslapties kultūra ir noras saugoti jos reputaciją gali sudaryti sąlygas tam slaptumo fenomenui“, – kalba psichoterapeutė.
Ji atkreipė dėmesį, kad slaptumas religinėje aplinkoje savaime nėra blogas dalykas. Pavyzdžiui, išpažinties metu žmogui svarbu jaustis saugiam ir žinoti, kad jo atskleistos paslaptys nebus paviešintos, tačiau ta pati slaptumo kultūra gali tapti žalinga, jeigu ja naudojamasi nusikalstamiems veiksmams nuslėpti.
„Vienomis aplinkybėmis slaptumas yra reikalingas ir padeda žmogui, kitomis – gali tapti labai žalingas. Autoritetas, galia ir pasitikėjimas nesukuria seksualinio potraukio vaikams, tačiau gali sudaryti palankesnes sąlygas nusikaltimams ir trukdyti juos laiku atskleisti“, – pažymi specialistė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
