Tarp instituto seminaruose analizuojamų temų – ir įtraukiojo ugdymo galimybės, universalus dizainas, negalios įveika. Įtraukios mokyklos įgalinimui buvo skirta 10 nuotolinių seminarų. Diskutuota, kaip skirtingas mokinio savybes paversti privalumais, o įtrauki mokykla, kuri turi būti atvira kiekvienam vaikui, visiems sudarytų tolygias galimybes. Savo įžvalgas pristatė ir su mokytojais diskutavo VDU profesoriai, jaunieji tyrėjai, VDU alumnai.
Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas M. Bilius – 2016 m. Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių rutulio stūmimo čempionas, disko metimo vicečempionas. Įkvepianti jo gyvenimo istorija – puikiausia motyvacija, kaip nepalūžti, neprarasti tikėjimo savimi, neišsižadėti svajonių.
Geležinis žmogus
Mindaugui buvo 21-eri, kai iškeliavo į JAV. Per beveik devynerius ten praleistus metus jis puikiai susitvarkė gyvenimą: turėjo namus, darbą – buvo įsteigęs savo kompaniją, užsiėmė karkasinių namų statyba (turėjo statybų vadovo licenciją), gerai uždirbo, laisvalaikiu slidinėdavo kalnuose....
Svajonių šalimi vadinama Amerika visiškai pateisino Mindaugo lūkesčius, kol vieną dieną viskas apvirto aukštyn kojomis. Vaikinas pateko į avariją: į jo automobilį trenkėsi girtas vairuotojas, o į porą kartų apsivertusią mašiną dar atsitrenkė autobusas. „Visa laimė, kad mano naujame automobilyje buvo oro pagalvės – jos ir padėjo išlikti gyvam“, – sako Mindaugas. Tą įvykį primenančioje nuotraukoje jo automobilis visiškai nepanašus į tradicinę transporto priemonę – metalo raizgalynėje užpakaliniai ratai lipte prilipę prie priekinių...
Mindaugas prisipažįsta – įvykius nuo avarijos iki momento, kai atgavo sąmonę, gali atkurti tik remdamasis medikų, artimųjų pasakojimais. Nugabentą į ligoninę daktarai dvi paras jį lipdė, dėliojo iš naujo – 27 kaulai buvo lūžę 58 vietose. Dėl į smegenis išsiliejusio kraujo nukentėjo viena kūno pusė, Mindaugas visiškai nevaldė kairiosios kojos. Medikai netgi prognozavo, kad ją gali tekti amputuoti, o savo spėliones atšaukė tik kai po kelių savaičių vyras pradėjo judinti kairiosios kojos pirštus.
Po dviejų savaičių komos į gyvenimą grąžintas Mindaugas ne tik prarado pusę savo svorio (svėrė vos 51 kilogramą), bet ir tapo geležiniu žmogumi – ne vieną kaulą teko sutvirtinti metaliniais strypais, dėl kurių su metalo detektoriais nuolat kildavo rūpesčių oro uostuose.
1777 m.
1868 m.
1913 m.
Visi išbandymai – nauja pradžia
M. Bilius sako ne kartą įsitikinęs, kad negalia – ne gyvenimo pabaiga. „Ji gali būti nauja pradžia, gali paskatinti iš naujo kurti savo gyvenimą, – sako paralimpinis čempionas. – Pokyčių nereikia bijoti.“ Pasak jo, svarbiausia – požiūris, kaip priimsi tai, kas tavo gyvenime įvyko: pulsi į neviltį ar išsikelsi naujus tikslus ir jų sieksi.
Mindaugas sako dažnai išgirstantis klausimą – kas padėjo nepalūžti po avarijos? Pasak jo, svarbiausia – tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad atsistosi, vaikščiosi. „Eini į reabilitaciją ir galvoje programuoji – vaikščiosiu: pakeli ranką, pradedi judinti koją... Jeigu tiki tuo, ką darai, tai viskas ir pavyksta.“
Paklausęs bičiulio iš Jordanijos patarimo, kad geriausiai gydo namai, Mindaugas nusipirko bilietą ir grįžo namo. „Tai buvo pats teisingiausias mano žingsnis. Tėvynė yra tėvynė, – sako Mindaugas. – Labai padėjo sesuo – pačiam net batraiščius buvo sunku užsirišti, pasilenkti neleido metalai nugaroje.“ Mindaugas neslepia, kad atsitiesti jam labiausiai padėjo šeima. „Be jos nebūčiau pasiekęs to, kas esu šiandien. Labai svarbu turėti artimų draugų, šeimą – būtent šie dalykai varo į priekį. Jie palaikė ir sporte, padėjo iškovoti aukso medalį“, – sako jis.
Už savo naują gyvenimą Mindaugas dėkingas ir treneriui Rimantui Plungei, kuris jam tapo tarsi antru tėvu. Jis tikėjo ir pasitikėjo 2010 metais pradėjusiu treniruotis vyru ir kartodavo jam: „Tu pakeisi neįgaliųjų sportą.“ Pasak Mindaugo, tada šiuos žodžius siejo su galimybe iškovoti svarbų medalį, bet dabar supranta – tai reiškė daug daugiau. To, tapęs Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentu, ir siekia. „Mano tikslas – populiarinti neįgaliųjų sportą, kad šie žmonės būtų matomi, kad galėtume bendrauti kaip lygūs, o ne skirstytis į sveikus ir neįgalius“, – tikina M. Bilius.
Galimybių ribas nusistatome patys
Mindaugas sako, kad geriausia vieta įgauti motyvacijos – paralimpinės žaidynės: „Čia galima pamatyti tokių pavyzdžių, kokių nesugalvotų net labai lakios fantazijos žmogus.“ Jis iki šiol prisimena susitikimą Rio de Žaneiro paralimpiadoje su amerikiečiu lankininku. Vienarankis vyras pasirinko tokią sporto šaką, kurioje net ir abi rankas turinčiam žmogui yra ką veikti – strėlei įtempti reikia daug jėgos. Mindaugo turimoje nuotraukoje matyti, kad šis lankininkas strėlę paleisti įgudo... burna.
Pasiguodęs, kad žaidynėse užėmė trečią vietą, lankininkas papasakojo, jog pakilti ant aukštesnės apdovanojimų pakylos sutrukdė jo bičiulis, kurio prieš porą metų paprašė padėti ruošis paralimpinėms žaidynėms. Vyras taip susidomėjo šia sporto šaka, kad pats iškovojo teisę jose varžytis, nors šaudyti iš lanko jam buvo dar sunkiau – jis apskritai neturėjo rankų. Atrodytų, jog tai neįmanoma, bet tviskantis medalis ant šio paralimpiečio krūtinės tik dar kartą įrodo, jog tik mes patys nusistatome galimybių ribas.
Mindaugas sako, jog kartais gali atrodyti, kad jeigu kažką sugeba padaryti kitas, tai ir pats gali tai įveikti. Bet iš tikrųjų, kad išlavintum vienokius ar kitokius gebėjimus, reikia didžiulių valios pastangų, atkaklumo ir daug darbo. Mindaugas prisimena paralimpinėse žaidynėse susipažinęs su sporto žurnalistu, pelniusiu 2015 metų Vokietijos geriausio sporto žurnalisto vardą. Vaikinas taip pat neturėjo rankų, o straipsnius virtuoziškai rinko kojų pirštais, klaviatūrą pasidėjęs ant žemės. Ir tai darė ne tik labai sparčiai, bet ir be klaidų – jo bičiuliai pasakojo, kad žurnalisto parašytus straipsnius buvo galima siųsti tiesiai į spaustuvę. Mindaugas neslepia ir pats nusprendęs pabandyti, kaip jam sektųsi rinkti tekstą kojomis. „Tobulumui nėra ribų“, – diplomatiškai savo pastangas apibendrina jis.
Kaip į gyvenimą žiūrim, tokį jį ir turim
Pasak Mindaugo, klaipėdietės Ramunės Adomaitienės likimas taip pat nepagailėjo – jauna, perspektyvi daugiakovininkė pateko į tragišką avariją – į netikėtai geležinkelio pervažoje sugedusį šeimos automobilį rėžėsi traukinys. Vyras žuvo iškart, o į ilgai trukusią komą nugrimzdusią Ramunę medikai surinko iš gabaliukų. Atkakli sportininkė nepasidavė nevilčiai, vėl ėmė treniruotis. 2012 metų Londono paralimpinėse žaidynėse šuolių į tolį rungtyje iki medalio Ramunei pritrūko vieno centimetro. Neįtikėtina, bet 2016 metais Rio de Žaneiro žaidynėse šis scenarijus pasikartojo – bronzos medalį pelniusios sportininkės rezultatas ir vėl buvo vienu centimetru geresnis. Mindaugas neslepia susižavėjimo Ramunės mąstymu – kai po varžybų užsuko pas ją, norėdamas palaikyti, gal net paguosti, rado ne dėl nesėkmės susikrimtusią, o besišypsančią, gerai nusiteikusią bičiulę.
„Džiaugiuosi, kad per ketverius metus nepasenau“, – tada pasakė ji, ir nesėkmę taip pavertė sėkme. „Svarbiausia – mūsų pačių požiūris į gyvenimą, – įsitikinęs Mindaugas. – Ramunė, būdama 50-ies, ruošiasi Tokijo paralimpinėms žaidynėms. Normatyvą įvykdžiusi, turi dideles galimybes jose dalyvauti.“
Mindaugas pasakoja ir apie dar vieną atkaklų žmogų: „Ramūnas Verbavičius traumą patyrė besportuodamas. Jam kilnojant štangą ant nugaros nukritę 250 kilogramų sulaužė stuburą.“ Dabar Ramūnas juda neįgaliojo vežimėliu, bet ir toliau treniruojasi – tik vietoj sunkiosios dabar užsiima lengvąja atletika. Pats Mindaugas kurį laiką treniravo paralimpiniu sportu susidomėjusį vaikiną. Po 8 metų Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate ieties metimo rungtyje jis iškovojo sidabro medalį. „Taigi, kaip į gyvenimą žiūrim, tokį jį ir turim“, – tikina Mindaugas.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
