Obelis – saugiausias pasirinkimas

Jeigu žmogus pirmą kartą kuria sodą ir nežino, nuo ko pradėti, obelis tikriausiai yra geriausias atsakymas. Tai viena geriausiai mūsų sąlygoms prisitaikiusių vaismedžių rūšių, o veislių pasirinkimas toks didelis, kad galima rasti tinkamą beveik kiekvienai sodybai.

Lietuviškuose soduose verta prisiminti ir lietuviškos selekcijos veisles. „Auksis“ – viena žinomiausių lietuviškų obelų veislių – rudeninė arba ankstyva žieminė, derlinga, išsiskirianti skaniais, aromatingais vaisiais. Vaisiai skinami rugsėjo pirmąją dekadą ir tinkamomis sąlygomis gali būti laikomi iki vasario.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Jūsų kieme audra išvertė ir aplaužė medžius? Nepraleiskite progos padaryti 1 dalyką

Ar būtina rudenį sode grėbti lapus? Daugelis klysta

Auksiniai genėjimo patarimai pagal sodininką Vilių: prieš žiemą būtina padaryti tai

Įdomi ir palyginti nauja rudeninė desertinė obelų veislė „Rudenis“, sukurta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) sodininkystės mokslininkų. Šios veislės vaisiai skinami rugsėjo pradžioje, o pats medis pasižymi atsparumu rauplėms. Tai ypač aktualu sodybų šeimininkams, kurie nenori, kad sodas taptų nuolatinio purškimo projektu.

„Rudens dryžuotasis“ – senesnė, iš Baltijos kraštų kilusi veislė. Jos vaisiai sunoksta rugsėjo viduryje, pasižymi saldžiarūgščiu skoniu ir gali būti laikomi iki žiemos pradžios.

Tačiau renkantis obelį nereikėtų žiūrėti tik į obuolio skonį. Ne mažiau svarbus yra poskiepis. Tas pats veislės pavadinimas, skiepytas į skirtingo augumo poskiepius, gali tapti visiškai kitokio dydžio medžiu.

Mažai sodybai žemaūgis ar pusiau žemaūgis medis gali būti labai patogus. Jį lengviau genėti, purkšti, taip pat patogu skinti vaisius. Tačiau jam dažnai reikalinga atrama, o jo gyvenimo trukmė paprastai trumpesnė nei labai augaus medžio.

Jeigu sodyboje yra daug erdvės ir norima tikro senojo sodo vaizdo, galima rinktis augesnius poskiepius. Tokie medžiai užauga didesni, tačiau jų vainikas gali tapti nuostabiu sodybos kraštovaizdžio elementu.

Kriaušė mėgsta šilumą ir saulę

Kriaušė sodyboje – ypatingas medis. Gerai parinkta veislė gali dovanoti nepaprastai saldžius, aromatingus vaisius, tačiau kriaušė kiek reiklesnė vietai nei obelis.

Jai reikėtų parinkti kuo saulėtesnę ir šiltesnę vietą. Šaltos įdubos, kuriose pavasarį ilgiau laikosi šaltis, nėra geriausias pasirinkimas. Taip pat būtina vengti vietų, kuriose kaupiasi vanduo.

Renkantis veislę Lietuvos sąlygoms, svarbiausia atkreipti dėmesį į atsparumą šalčiui ir konkretaus medelyno rekomendacijas. Galima ieškoti lietuviškos ar mūsų klimatui gerai pritaikytos selekcijos veislių.

Tarp mėgėjiškuose soduose sutinkamų veislių verta atkreipti dėmesį į „Konferencinę“, „Kovin“ ir kitas patikrintas veisles. Vis dėlto vieno universalaus sąrašo nėra – veislės tinkamumas priklauso nuo konkrečios sodybos mikroklimato.

Kriaušėms taip pat svarbus apdulkinimas. Jeigu norime gausaus derliaus, dažnai verta sodinti bent dvi tarpusavyje derančias veisles. Tai vienas tų atvejų, kai du medžiai kartu yra daug vertingesni nei vienas.

Slyvos ir vyšnios – rudens sodui

Slyva Lietuvoje yra vienas tų vaismedžių, kurie gali tapti tikru sodybos džiaugsmu. Gerai parinkta vieta, tinkama veislė ir priežiūra po kelių metų gali reikšti tiek vaisių, kad jų užteks ne tik šeimai, bet ir kaimynams.

Slyvoms svarbiausia saulė ir neužmirkstanti dirva. Jų nereikėtų sodinti vietoje, kur pavasarį telkšo vanduo. Sodinant rudenį ypač svarbu pasirūpinti, kad šaknys būtų apsaugotos nuo iškilnojimo dėl šalčio.

Vyšnios ir trešnės taip pat gali būti sodinamos rudenį, tačiau jų pasirinkimui verta skirti daugiau dėmesio. Sodybose, kur žiemos šaltesnės, reikėtų rinktis vietinėms sąlygoms pritaikytas, pakankamai atsparias veisles.

Tradicinė „Žagarvyšnė“ daugeliui Lietuvos sodininkų pažįstama kaip patikima ir skani veislė. Tačiau renkantis vyšnią verta galvoti ne tik apie uogų skonį, bet ir apie apdulkinimą, atsparumą ligoms bei sodybos mikroklimatą.