Anot Tarptautinio osteoporozės fondo (TOF), dėl osteoporozės hospitalizacijų būna daugiau nei dėl daugumos kitų ligų, tokių kaip krūties vėžys ar širdies miokardo infarktas. Kaulų lūžius dėl osteoporozės patiria kas antra moteris ir vienas iš penkių vyrų, vyresnių nei 50 metų amžiaus. Per metus gydant tokių lūžių pasekmes sveikatos apsaugos sistema Jungtinėje Karalystėje išleidžia apie 2,7 bilijono eurų, o visoje Europoje tam išleidžiama apie 30 bilijonų eurų.
Kaulo struktūra ir jo pokyčiai senstant
Kiekvieną vamzdinį kaulą sudaro antkaulis, kaulinis audinys ir kaulų čiulpai. Kaulinis audinys yra sudarytas iš baltymų (daugiausia pirmojo tipo kolageno), kurie plokštelių pavidalu suformuoja jo elastingą karkasą, ir mineralinių medžiagų (daugiausia, apie 85 proc., iš kalcio fosfato), kurios užpildo susidariusias ertmes ir suteikia kaului tvirtumo, atsparumo mechaniniam poveikiui. Taip pat kaulinį audinį sudaro kaulinės ląstelės: osteocitai, osteoklastai ir osteoblastai.
Osteocitai yra pirminės kaulinio audinio ląstelės, esančios kaulo ertmėse ir įsiterpiančios į kanalėlių tinklinę struktūrą, kuri atsiveria į kanalus, kuriuose yra ir kraujagyslės. Mechaninės apkrovos metu (t. y. sunkaus fizinio aktyvumo metu) šiuo tinklu tekantis audinių skysčio srautas garantuoja signalinių molekulių ir maistingų medžiagų pristatymą į ląsteles bei pašalina panaudotas medžiagas ir taip mechaniškai aktyvina osteocitus. Osteocitai palaiko kaulinio audinio tarpląstelinės medžiagos vientisumą ir pastovią neorganinių medžiagų koncentraciją jame. Osteoblastai (daugiausia jų yra vaiko kauliniame audinyje) yra jaunos, kaulinio audinio organinę dalį sintetinančios ląstelės. Jų daugiausia yra ten, kur kaulas persitvarko ar regeneruoja. Osteoklastai – tai ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę. Jų daugiausia tose vietose, kur vyksta kaulo rezorbcija. Kaulinio audinio struktūros vientisumas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp kaulinio audinio rezorbcijos (irimo), kurią vykdo osteoklastai, ir kaulinio audinio gamybos, kurią vykdo osteoblastai.
Senstant ar dėl ligos ši trapi pusiausvyra pasvyra osteoklastų pusėn ir kaulo rezorbcija viršija naujo kaulinio audinio susidarymą. Todėl kaulai tampa mažiau elastingi, pasidaro trapūs ir atsiranda didesnė lūžių galimybė. Tad vaistai, kurie slopina kaulo struktūros suardymą ar osteoklastų veiklą, yra vertingi gydant žmones, sergančius osteoporoze, Pageto liga (deformuojanti osteodistrofija), kai kuriomis periodonto ligomis, kaulų uždegimu, reumatoidiniu artritu ir pan.
Osteoporozės apibūdinimas ir skirstymas
1993 m. Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino osteoporozės apibūdinimą, besiremiantį kaulų mineralų tankio tyrimo duomenimis. Osteoporozė yra sisteminė lėtinė griaučių liga, kuriai būdinga maža kaulų masė (kaulo tankis mažesnis nei 2,5 g/cm²) bei kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai, dėl ko padidėja kaulų trapumas ir polinkis lūžti. Kompiuteriniu tomografu, dvisrautės radioabsorbciometrijos aparatu DEXA (auksinis standartas) ar kitais mažiau tiksliais metodais (pavyzdžiui, ultragarsu) nustačius tiriamo asmens kaulų mineralinį tankį jis yra lyginamas su tos pačios amžiaus grupės standartine norma ir apskaičiuojami du pagrindiniai rodikliai, kurie vadinami T ir Z lygmenimis.
Dažniausiai (dėl didžiausio tikslumo) kaulų mineralinis tankis matuojamas šlaunikaulių viršutinėje dalyje, stuburo juosmens slankstelių kūnuose, dilbio distalinėse dalyse ir rečiau kulnakaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja osteoporozei nustatyti naudoti T lygmenį: normali kaulų masė – T lygmuo – yra tarp +1 ir –1; osteopenija – tarp –1 ir –2,5; osteoporozė – T lygmuo mažesnis nei –2,5; sunki osteoporozė – T lygmuo yra lygus ar mažesnis už –2,5 ir yra lūžęs vienas ar daugiau kaulų. Naudojantis dvisrautės radioabsorbciometrijos metodu ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduotu vertinimo standartu nustatyta, kad JAV 3–6 proc. vyrų, vyresnių nei 50 metų, sirgo osteoporoze, o 28–47 proc. turėjo osteopeniją . Tos pat amžiaus grupės moterų osteoporoze sirgo 1–4 proc. ir 15–33 proc. turėjo osteopeniją.
Osteoporozė pagal savo kilmę, eigą, pakenkimo pobūdį ir vietą yra labai nevienalytė liga ir todėl ji bendrai klasifikuojama į: pirminę (juvenilinę, idiopatinę, involiucinę – senilinę ir pomenopauzinę) ir antrinę formas. Juvenilinė osteoporozė pasižymi gerybine eiga ir pasireiškia iki lytinio subrendimo. Idiopatinė osteoporozė diagnozuojama tada, kai nepavyksta nustatyti kaulų retėjimo priežasties. Vyrams idiopatinė osteoporozė būna maždaug 10 kartų dažniau negu moterims ir sudaro apie 30–50 proc. vyrų osteoporozės atvejų. Involiucinė pomenopauzinė osteoporozė vystosi dėl lytinio hormono estrogeno (reikšmingai mažiau dėl testosterono) trūkumo organizme ir jai būdinga greita kaulinio audinio remodeliacija (apykaita) ir nykimas. Involiucinės senatvinės osteoporozės priežastys nėra visai aiškios ir dažniausiai nurodoma kelios pagrindinės. Antrinė osteoporozė išsivysto sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios sutrikdo kaulinio audinio formavimosi procesus ar ilgą laiką vartojant atskirų grupių medikamentus.
Su amžiumi reikšmingai padidėja pavojus susirgti osteoporoze (ypač moterims) ir išauga pavojus nugriūti bei kaulų lūžių tikimybė. Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių ir juntamų simptomų. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengvos traumos ar net nepatyrus jokios traumos. Sergant osteoporoze, po truputį pradeda mažėti ūgis, gali deformuotis stuburo krūtininė dalis, t. y. formuojasi kupra ir skauda kaulus. Reikėtų pažymėti, kad kaulų retėjimas senstant yra normalus reiškinys ir antroje gyvenimo pusėje kaulai natūraliai tampa mažiau atsparūs mechaniniams krūviams bei būna mažesnio tankio nei jaunystėje. Maksimalus kaulinio audinio tankumas ir tvirtumas būna apie 20–30 gyvenimo metus, o maždaug nuo 40 metų laipsniškai pradeda mažėti.
Pirmine (senatvine) osteoporoze serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, tačiau moterys gerokai dažniau. Kaulo tankio matavimais pagrįstame moksliniame darbe (skirtas osteoporozės paplitimui nustatyti) rašoma, kad osteoporoze serga apie 4 proc. 50–59 metų amžiaus moterų, o vyresnių nei 80 metų amžiaus – 44 proc.
Osteoporozės komplikacijos
Ypač pavojinga ir sunkiai gydoma osteoporozės komplikacija – kaulų lūžiai. Bent kartą per metus pargriūna apie 30 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus bendruomenėje gyvenančių asmenų (globos įstaigose šis skaičius yra dar didesnis) ir maždaug kas penktam asmeniui po nugriuvimo reikalinga vienokia ar kitokia medicinos pagalba. Nugriuvus kaulų lūžius patiria mažiau nei 10 proc. senyvo amžiaus asmenų ir apie 90 proc. šių lūžių sudaro būtent šlaunikaulio lūžiai. Net 90 proc. lūžių priežastis šioje amžiaus grupėje yra griuvimai. Tiktai 50 proc. pagyvenusių asmenų po šlaunikaulio lūžio sugebėjo susigrąžinti pradinį (t. y. buvusį iki lūžio) judėjimo (mobilumo) lygį, o net 14–36 proc. asmenų, patyrusių šį lūžį, miršta per pirmuosius metus.
Apie pusė senyvo amžiaus asmenų, patyrusių kaulų lūžius, serga kaulų osteoporoze ir tai ypač būdinga moterims. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad ištyrus 30–66 proc. kaulų lūžius patyrusių vyrų (vyresnių nei 55 metų amžiaus) aptinkama nediagnozuota osteoporozė.
Lūžių pasekmės sudaro didžiulius ekonominius nuostolius, jau nekalbant apie fizines kančias, psichologines bei socialines šios problemos pasekmes. Pavyzdžiui, JAV tiesioginės medicinos išlaidos vidutiniam pacientui po šlaunikaulio lūžio pirmais metais sudaro apie 40 tūkst. JAV dolerių ir beveik po 5 tūkst. kitais metais. Europoje vidutinė šlaunikaulio gydymo po lūžio kaina – 20 tūkst. eurų. Į šias išlaidas nebuvo įtrauktos netiesioginės šeimos narių finansinės išlaidos dėl prarasto darbo, sugaišto laiko asmens slaugai, pakeistos gyvenamosios vietos ir kt. Sukurtos net specialios apsaugos nuo šlaunikaulio lūžių griūvant, skirtos senyviems asmenims (nešiojamos ant išorinės aprangos ar po ja ir dedamos ant šlaunikaulio viršutinės dalies), bet jų efektyvumas nėra įrodytas.
Osteoporozės rizikos veiksniai
1. Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu nesiejami veiksniai:
2. Vyresnis amžius (>50 metų).
3. Moteriška lytis.
4. Anksčiau buvę kaulų lūžiai.
5. Paveldimumas (buvę osteoporozės atvejai šeimoje ar giminėje ypač iš motinos pusės).
6. Smulkus kūno sudėjimas (ploni ir mažos masės kaulai).
7. Ypač maža kūno masė arba mažas KMI (mažesnis nei 19).
8. Menopauzė.
9. Jauname amžiuje pašalintos kiaušidės.
10. Fizinis pasyvumas (ypač ilgalaikis gulėjimas lovoje dėl įvairių lėtinių susirgimų).
11. Vaikystėje ir jaunystėje labai mažas kalcio ar vitamino D kiekis maiste.
12. Alkoholio vartojimas.
13. Rūkymas.
14. Reumatoidinis artritas.
15. Dažni griuvimai.
Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu siejami veiksniai:
1. Negydytas hipogonadizmas.
2. Lėtinės inkstų ligos.
3. Lėtinės kepenų ligos.
4. Malabsorbcijos sindromas (pavyzdžiui, po sudėtingos skrandžio ar kasos operacijos).
5. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
6. Endokrininės sistemos ligos (hipertireozė, hiperparatireozė).
7. Taikyta pakaitinė hormonų terapija (pakaitinė lytinių ar kitų hormonų terapija ir kt.).
