Interviu metu O. Zelenska atskleidė, kad kone labiausiai jai trūksta laiko, kurį galėtų praleisti kartu su savo šeima. „Tai gali skambėti kiek savanaudiškai, bet man reikia savo vyro, o ne istorinės asmenybės“, – sakė ji.
Kai 2022 m. vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, Olena Zelenska ištisus mėnesius su vaikais slapstėsi įvairiose vietose. Savo emocinę būseną invazijos pradžioje ji apibūdino kaip „nuolatinį adrenalino jausmą“.
Laikui bėgant ji tikina supratusi, kad taip gyventi negalima ir reikia nusiraminti bei pradėti gyventi „esamomis sąlygomis“, rašo bbc.com.
„Su vyru negyvename kartu, mūsų šeima šiuo metu iširusi. Turime galimybę susitikti, tačiau ne taip dažnai, kaip norėtume. Mūsų vaikai pasiilgsta tėčio. Visgi, stengiamės būti stiprūs, turėti jėgų ir fiziškai, ir emociškai. Esu tikra, kad su tuo susitvarkysime“, – sakė ji.
Trūksta vyro, tėčio
Olena pasakoja, kad toks neapibrėžtumas vis tik kelia jos vaikams emocinių iššūkių:
„Man skaudu matyti, kad mano vaikai negali nieko planuoti. Tokio amžiaus jaunimas (mūsų dukrai 19 metų) turi svajoti apie keliones, apie naujus pojūčius, emocijas. Tačiau dabar jie neturi tokios galimybės. Yra laiko apribojimai, ką galime sau leisti. Jie egzistuoja ir mes kažkaip stengiamės gyventi pagal juos.“
Su vyro Olena susipažino dar studijų laikais. Jis buvo aktorius, o ji – scenaristė. Dabar ji teigia, kad niekada nesvajojo, jog jos vyras taptų tokia „istorine figūra“, koks yra šiandien, sakydama, kad ji jo pasiilgo ir reikia, kad jis būtų šalia.
Nepaisant to, kas, jos teigimu, gali būti „savanaudiškas“ ilgesys, Olena Zelenska sakė, kad prezidentas turi energijos, valios ir jėgos, įkvėpimo ir užsispyrimo išgyventi šį karą:
„Aš juo tikiu. Ir palaikau jį. Žinau, kad jam užtenka jėgų. Bet kuriam kitam žmogui, manau, ši situacija būtų daug sunkesnė. Jis tikrai labai stiprus ir ištvermingas žmogus. Ir šis atsparumas yra tai, ko mums visiems šiuo metu reikia.“
Pastaruoju metu jos, kaip pirmosios ponios, darbas buvo skirtas padėti ukrainiečiams susidoroti su psichologiniu karo poveikiu. Netrukus ji surengs renginį Kyjive, kur pagrindinis dėmesys bus skiriamas psichinei sveikatai ir jos stiprinimui.
„Labai tikiuosi, kad galiu ką nors įkvėpti, suteikti vilties ar patarimo, ar savo pavyzdžiu įrodyti, kad gyvename, dirbame, judame į priekį“, – sakė ji ir pridūrė, kad niekas niekada nežino, kas jų laukia ateityje, o tuo labiau negalėjo pagalvoti, kad XXI amžiuje prasidės toks karas Europos viduryje.
Ji paaiškino, kad ukrainiečiai negali būti tikri dėl rytojaus ar pasitikėti ateitimi, tačiau jie turi vilties.
„Mes labai tikimės pergalės, bet nežinome, kada ji ateis. Ir šis ilgas laukimas, nuolatinis stresas, turi savo kainą“, – sakė.
