Susirgti gali kiekvienas
Vilnietis Žilvinas Mišeikis daug metų dirbo širdžiai mielą advokato darbą, buvo aktyvus, veiklus žmogus. Keturiasdešimties jį užklupo išsėtinė sklerozė. „Tada mano gyvenimas ir apsivertė. Iki tol jis buvo labai sėkmingas – advokato karjera, du sūnūs, susikurta materialinė gerovė. Viskas sugriuvo labai netikėtai“, – pasakoja vyras.
Jo teigimu, išsėtinę sklerozę lydi ir sunki depresija. „Kiek teko girdėti, šis sutrikimas anksčiau ar vėliau pasiveja daugumą „išsėtinukų“, – sako Žilvinas. – Nors išsėtinė sklerozė yra sunki ir nepagydoma, vis dėlto jai būdingi remisijos laikotarpiai, žmogus gali būti aktyvus, bendrauti su aplinkiniais, domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje. Kai užklumpa depresija, noras bendrauti dingsta. Norisi užsidaryti, išjungti telefonus, nesilankyti socialiniuose tinkluose. Ne tik kiti negali tavęs prisišaukti – negali prisišaukti ir pats savęs. Depresija – tai baisus žvėris, kuris graužia ir kūną, ir sielą. Rytojaus tarsi nelieka – tik ši diena, ką darai dabar, o visa kita neaktualu, nesvarbu, neįdomu.“
Susirgus depresija, labai svarbu laiku sulaukti medikų pagalbos. Žilvinas džiaugiasi, kad jam pavyko sutikti puikius gydytojus ir žmones – psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, psichiatrą Lauryną Bukelskį: „Abu jie – profesionalai iš didžiosios raidės. Medikų gydymo metodai skiriasi, vis dėlto kiekvienas iš jų man padėjo ir, manau, padės kiek galėdami. Depresijos paūmėjimai nuolat atsirita tarsi bangomis, turi su tuo susitaikyti.“
Vis dėlto medikai ilgokai užtruko, kol pavyko Žilvinui pritaikyti tinkamus vaistus. Vyras išbandė beveik visus naujos kartos antidepresantus, kol paskutinis iš jų organizmui tiko. Visi anksčiau vartoti tik blogino padėtį, turėjo pernelyg didelį šalutinį poveikį. Pašnekovas žino, kad vaistus nuo depresijos turės vartoti visą gyvenimą. Jam diagnozuota tiek klinikinė, tiek organinė depresija – nuo išsėtinės sklerozės pažeistos smegenys. Ši depresijos rūšis neišgydoma, todėl žmogui tenka išmokti su ja gyventi.
Stengiasi išsijudinti
Žilvinas teigia, jog visuomenės požiūris į sergančiuosius depresija vis dar neigiamas. Daugeliui atrodo, kad žmogus tiesiog tingi, išsisukinėja, nenorėdamas ko nors daryti. „Artimieji, pažįstami man dažnai priekaištauja: anksčiau buvai aktyvesnis, dabar tavęs tarsi nėra. Labai stengiuosi dalyvauti bent visuomeniniame gyvenime – tada, kai pačiam save pavyksta ištempti iš namų. Vis dėlto, jei įsipareigoju kur nors dalyvauti, pažadą ištęsiu, nors ir kaip būtų sunku“, – teigia Žilvinas.
Mėgstamą advokato darbą vyras sako praradęs ne dėl jam diagnozuotos išsėtinės sklerozės, bet dėl depresijos. „Šiam darbui nustatyti apribojimai dėl F diagnozės. Gali dirbti tik tuo atveju, jei praėjo penkeri metai nuo paskutinio depresijos paūmėjimo. Tokia tvarka tik dar labiau žlugdo depresijos užkluptus žmones“, – įsitikinęs pašnekovas.
Šiuo metu Žilvinas, paskatintas A. Alekseičiko, veda savipagalbos grupes sergantiems išsėtine skleroze ar cerebriniu paralyžiumi ir užkluptiems depresijos. „Jaučiu, kad padėdamas šiems žmonėms padedu ir sau. Nors ir kaip sunku būtų išsijudinti, išeiti iš namų, bendravimo poveikis visada būna teigiamas“, – kalba Žilvinas.
Pasak jo, savipagalbos grupėse visi dalijasi patirtimi, kalba apie savo išgyvenimus, pasiekimus, mokosi gyventi kitaip: „Geriausiai patarti gali tas, kuris išgyveno panašią situaciją, grupėse kiekvienas iš kitų semiamės patirties. Ne mažiau svarbus ir nuoširdus vienas kito palaikymas. Visuomenė sergančiuosius depresija vis dar kala prie kryžiaus, verčia per prievartą kur nors eiti, ką nors daryti. Grupėje sulauki supratimo ir palaikymo.“
Žilvinas sako nesyk girdėjęs kritikos už tai, kad apie depresiją drįso prabilti viešai. Vis dėlto vyras įsitikinęs, kad apie tai kalbėti reikia: „Man nekalbėti dar sunkiau. Tada atsiranda kaltės jausmas – kodėl nepasidalijai su tais, kuriems tavo patirtis gali padėti? Juk depresija, kaip rodo mano pavyzdys, gali užklupti kiekvieną žmogų.“
Lemia daug veiksnių
Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vadovė Ona Davidonienė sutinka, kad nuo depresijos neapsaugotas nė vienas žmogus. Ją išprovokuoti gali asmeninio gyvenimo krizės, traumuojantys tarpusavio santykiai – smurtas šeimoje, patyčios, agresyvumas, netolerancija, abejingumas, vienišumas, taip pat ir psichikos ar kitos sunkios ligos.
Pasak specialistės, rizikos veiksnių susirgti depresija grupė yra labai didelė – tai ir stresas, ir emocinės traumos: „Gyvename labai smarkiai greitėjančiame pasaulyje, kur sparčiai daugėja iššūkių, taip pat ir priklausomybių. Tai – jau ne tik alkoholis ar psichotropinės medžiagos, bet ir internetas, azartiniai lošimai ir panašiai. Žmones veikia ir ekonominiai veiksniai, socialinė aplinka, situacija pasaulyje, emigracija bei kita.“
Didelę įtaką nuotaikos sutrikimams turi ir ilgėjantis žmonių gyvenimo amžius. „Mūsų šalyje yra apie pusę milijono senolių, dauguma jų – moterys, anksti netekusios vyrų. Vaikai emigravę, jos jaučiasi labai vienišos. Būtent tarp vyresnio amžiaus žmonių depresijos atvejų daugėja sparčiausiai – kas dešimtas šiuo metu stacionare dėl sunkios depresijos gydomas pacientas yra vyresnis nei 75-erių. Gydyti vyresnio amžiaus žmones sudėtingiau, jų ligos eiga būna sunkesnė“, – pabrėžia O. Davidonienė.
Pasak jos, depresija visada siejama su savižudybėmis. Šioje srityje Lietuva gerokai viršija ES vidurkį. Tiesa, suicidinių atvejų mūsų šalyje mažėja.
Kai ja serga 1 asmuo iš 10 000
Kai ja serga 1 asmuo iš 700
Kai ja serga 1 asmuo iš 2000
Kada susirūpinti?
O. Davidonienė sako, kad depresiją galima įtarti tada, kai žmogus ilgą laiką būna prislėgtos nuotaikos, jam ima kristi svoris, sumažėja ar padidėja apetitas, atsiranda nemiga arba mieguistumas, taip pat nuovargio jausmas ir energijos trūkumas. Žmogų užklumpa bevertiškumo jausmas, pasikartojančios mintys apie mirtį – ne baimė mirti, bet suicidinės mintys, nors dar be konkretaus plano, kaip pasitraukti iš gyvenimo.
Gydytojos teigimu, ne visiems sergantiesiems depresija išsyk pavyksta pritaikyti tinkamus vaistus, nors jų atsiranda vis naujesnių, modernesnių. Kai kuriais atvejais šis procesas užtrunka, nes kiekvieną žmogų medikamentai veikia vis kitaip.
Be to, vis dar daug nediagnozuotų psichikos sutrikimų atvejų, žmonių, kurie nesulaukia reikiamos pagalbos. „Kaip rodo statistika, Europoje reikiamo gydymo negauna iki 18 proc. sergančių šizofrenija, beveik 40 proc. turinčių bipolinį sutrikimą, 45 proc. sergančių sunkia depresija, 47 proc. kenčiančių nuo panikos sindromo, 67 proc. – nuo nerimo sutrikimo. Kodėl taip yra? Veikiausiai tai lemia pirminės medicinos priežiūros srityje dirbančių medikų žinių trūkumas, galbūt jiems pristinga laiko skirti daugiau dėmesio kiekvienam žmogui“, – pabrėžia specialistė.
Jos teigimu, Lietuvoje ši situacija yra šiek tiek geresnė, nes daugumoje šalių pirminiu lygiu dirba tik šeimos gydytojai, o mūsų šalyje jau šiuo lygiu veikia Psichikos sveikatos centrai su visa specialistų komanda.
Pasak O. Davidonienės, labai svarbu, kad žmonės, pastebėję artimojo elgesio pasikeitimus, skatintų jį kreiptis į medikus, kad gydymas būtų pradėtas kuo anksčiau – nuo to, kaip anksti bus pastebėtas pirmasis sutrikimo epizodas, priklauso tolesnė depresijos eiga. Negydoma depresija gali lydėti žmogų visą gyvenimą, tapti sunkios negalios priežastimi.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
