Nuo COVID-19 mirusį tėtį palaidojusi dukra prabilo viešai: siunčia žinią kitiems

Praėjo lygiai vieneri metai, kai mano tėtis, Alan Woods, mirė tokią ypatingą dieną. Tądien vienas telefoninis pokalbis buvo itin trumpas – skambino Covid-19 palatos slaugytoja, rašoma laiške publikuotame metro.co.uk portale.

Klaiki ironija – aš patenku į labiausiai viruso pažeidžiamų asmenų rizikos grupę ir negalėjau būti šalia tėčio, kol jis kovojo už savo gyvybę vos už 100 km nuo manęs. 

Labiausiai pasigendu pokalbių su tėčiu – įsivaizdavau, kaip būtume kalbėję apie vyriausybės kovą su pandemija, džiaugęsi mokslo stebuklais ir skiepų galimybėmis.  

Visada žinojau, kad man labai pasisekė, kad jį turiu. Kai man buvo tik 20, jis vieną po kito patyrė tris širdies smūgius, ir aš buvau įsitikinusi, kad jis paliks šį pasaulį dėl širdies ligų, bet tik ne dėl siaubingo viruso pandemijos metu.

Atsisveikinti buvo leidžiama tik pusvalandį

Kas žino, kiek dar laiko būtume galėję praleisti kartu ir kokia liga būtų jį pasiglemžusi, jei ne nelemtasis koronavirusas?  

Džiaugiuosi, kad jis spėjo mane nuvesti prie altoriaus ir pasidžiaugti visais anūkais. Per pirmąjį karantiną krematoriume su mirusiuoju atsisveikinti buvo leidžiama tik pusvalandį ir tik 10-iai žmonių. Aš priklausiau rizikos grupei, tad visiškai negalėjau dalyvauti jokiose šermenyse ar laidotuvėse. 

Savo tėtį laidojau, šalia krematoriumo sėdėdama automobilyje ir per WhatsApp programėlę klausydamasi savo iš anksto įrašytos atsisveikinimo kalbos. Tai nėra normalu, tačiau aš greitai mokiausi – kai negali laikytis įprastinių gedėjimo ritualų, privalai susikurti naujus.

Liksiu amžinai dėkinga savo dėdei, padėjusiam man tomis baisiomis dienomis bei paruošusiam mane laidotuvėms, kuriose negalėjau dalyvauti. Dėkinga savo broliui, padėjusiam rašyti atsisveikinimo kalbą – jei nebūčiau jos paruošusi, nesijausčiau su tėčiu atsisveikinusi.

Sunku būti rizikos grupėje

Netekusiems artimųjų per karantiną – skaudu ir rūpi ne tik laidotuvės. Įprastinėmis situacijomis po laidotuvių pasimatai su žmonėmis, kuriems velionis buvo brangus. Kalbėdamas su jais ar veikdamas kažką, atitrūksti nuo liūdnos realybės, bet namų arešto sąlygomis tai absoliučiai neįmanoma.

REKLAMA

Sunku būti rizikos grupėje, kai turi ypatingai saugotis, tačiau tai darosi nepakeliamai sunku, kai netenki artimo žmogaus. Pradėjau jaustis našta savo vyrui ir sūnui, nors jie mane nepaprastai palaikė. 

Kad ir kaip beviltiškai jaučiausi, atėjo susitaikymo metas, o tai jau teikia vilties. 

Man teko izoliuotis savo namuose ir, pasirodo, sugebėjau rasti būdų kaip savotiškai išreikšti skausmą, kai nereikia verkti kitiems matant ir dėl to jaustis blogai, arba apsimesti, kad tau viskas gerai. Galbūt visa tai yra daug tikriau? 

Mirties neišvengsi. Praradimas – tai kaina, kurią sumokame už meilę. Gedėjimas yra asmeniška. Supratau, kad vienintelis būdas ištverti – išsakyti savo tiesą. 

Man pasisekė – kiekvieną dieną man tėtis leido jaustis labai mylima dukra. Mes puikiai sutarėme – tiek vaikystėje, tiek man suaugus. 

Mudu garsiai kvatodavome ir „tvarkydavome“ pasaulį. Kasdien kalbėdavome telefonu, tik ne mobiliuoju – technologijos jam buvo svetimos!  

Su tėčiu kalbėdavosi apie viską

Sėdėdami ant sūpynių jo kiemelyje, kalbėdavomės apie viską ir apie nieką. Jis manęs dažnai paklausdavo: „Ar viskas gerai, drauguže?“ 

Mano vyrui jis buvo supratingas uošvis. Kai per mūsų medaus mėnesį tragiškai žuvo vyro tėtis, jis labai rūpinosi žentu. Mano tėtis ir vyras buvo puikūs draugai, netgi jei pykdavosi, kai kaskart lankydamasis pas mus, tėtis imdavo reguliuoti šildymo sistemos nustatymus. 

Jis buvo nuostabiausias senelis mūsų sūnui, visada jam skaitydavo knygas ir ant grindų žaisdavo. Sūnus kvatodavo, kai nuvažiavus pas senelį, šis juokaudamas prašydavo mus dažniau lankytis, nes tik mums atvažiavus jis gaudavo taip skaniai pavalgyti.

Tėtis susidraugavo su mano draugais. Mano vaikystės draugams labai trūksta mano tėčio Alano. Mane guodė ilgi vaizdo skambučiai draugams ir pašnekesiai apie jį. 

Jis mus prajuokindavo, sakydamas, kad mes, 20-mečiai, jau per seni, kad nesusirandame sau antrų pusių ir kad „dulkėsime pamiršti lentynose“. 

REKLAMA

Mano geriausiai draugei vestuvių proga jis netgi padovanojo dėžutę geltonų šluosčių. Kai man buvo leista vienai 5 minutes pabūti prie jo karsto, pajuokavau paskutinį kartą − ant jo karsto padėjau geltoną šluostę. Mano brolis krematoriume ant karsto padėjo dar vieną geltoną šluostę – tėčiui toks humoras būtų labai patikęs. 

Nacionalinėje Covid aukų sienelėje tėčiui ir tetai Mary paskyriau po širdelę, o netrukus Norfolk skvere ir visame High Peak miestelyje bus pasodinta medžių visoms koronaviruso aukoms atminti.  

Juda pirmyn

Kad ir kokie beviltiški buvo praėję metai, aš pasikeičiau ir judu pirmyn. 

Vis dar jaučiu ryšį su tėčiu, tik jis kitoks. Jis visada liks mano gyvenimo dalimi. Tikiu, kad jis manimi didžiuotųsi ir sakytų : „Šaunuolė, dukryte“.  

Vieną savo gyvenimo skyrių baigiau. Dabar, dideliam sūnaus džiaugsmui, savo sode įsirengiau sūpynes – sūnus jas labai mėgsta. 

Tęsiu tėčio tradiciją – dabar mudu su sūnumi ant jų sėdėdami kalbamės apie viską ir nieką. Žinau, kad tokios smulkmenos – tikrai ne smulkmenos, jos yra viskas. Už visą tai dėkinga savo nuostabiausiam tėčiui. 


Rašyti komentarą...
J
Jojo
2021-06-22 14:09:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nuo kokio civid-19 žiurke, kiek tau davė babkiu kad patrintum protą kitiems kur bl buvai prieš20 metų
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų