A. Jankauskienė neslepia – per televiziją pamačiusi reportažą apie Kauno apygardos teismo priimtą sprendimą, patyrė dar vieną šoką. Ne tik dėl priteistos beveik penktadalį (26 tūkst. eurų jai ir 6 tūkst. eurų jos sutuoktiniui) siekiančios ieškinyje nurodytos (150 tūkst. eurų) sumos, bet ir teismo atstovės žodžių, kad byloje nenustatyta, kas iš operacijoje dalyvavusių medikų atliko tyčinius arba neatsargius veiksmus, pažeidusius jos teises. Apie tai ir kalbamės su A. Jankauskiene.
Teismas pripažino Lazdijų ligoninę kalta ir priteisė atlyginti jums padarytą žalą. Pajutote palengvėjimą?
Tai pirmoji, nors ir mažytė, mūsų pergalė. Nenoriu kalbėti apie tai, kaip Lietuvos Respublikoje įkainojama žmogaus sveikata, pats žmogus.
Nagrinėjant bylą Lazdijų ligoninė visais įmanomais būdais gynėsi, kad sterilizacijos man neatliko. Vis dėlto mūsų pateiktos teismo medikų ekspertizės išvados patvirtino, kad tokia operacija buvo atlikta, kiaušintakiai atidalyti ir prideginti. Šiose išvadose pažymėta ir tai, kad viskas atlikta profesionaliai: gimdos kiaušintakių defektai buvo simetriški ir vienodi. Jie taip pat patvirtino, kad tie defektai atsirado dėl mechaninio poveikio, nebuvo įgimta patologija, nes jau buvau susilaukusi sūnaus. Medikai nurodė ir tai, kad kitų chirurginių pilvo operacijų, be Cezario pjūvio ir diagnostinės laparoskopijos, man nebuvo daryta.
Taigi abejonės dėl sterilizacijos fakto tarsi ir išsklaidytos – ji iš tikrųjų atlikta, bet nenustačius tyčinių veiksmų, netikėtai atsirado nauja versija – neatsargių veiksmų galimybė. Ar buvo galima taip profesionaliai, bet lyg ir neatsargiai, atlikti Cezario pjūviui nebūdingą veiksmą – atidalyti kiaušintakius?
Kita vertus, tai ne vienintelis Lazdijų ligoninės gelbėjimosi šiaudas. Negalint paneigti teismo medikų ekspertizės išvadų buvo peršamas dar absurdiškesnis variantas – esą tokią operaciją man galėjo atlikti... vyras arba kiaušintakiai atsidalijo nuo vartotų kontraceptikų.
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Teismas atmetė ir argumentus, kad tai galėjo būti atlikta jūsų artimiesiems susitarus su gydytoju.
Mūsų artimieji šiai santuokai nepritarė. Tiek vieno, tiek kito šeimos manė, kad nepajėgsime savarankiškai gyventi, kad mums reikės nuolatinės pagalbos. Aš judu neįgaliojo vežimėliu, bet Darius gerokai stipresnis – cerebrinis paralyžius pažeidė tik vieną (kairę) jo kūno pusę, jis ir vaikšto, ir gali viską padaryti. Tikrai su viskuo patys susitvarkome.
Kai artimieji sužinojo, kad laukiuosi – vėl pradėjo nerimauti ir gąsdinti, kad nesugebėsime auginti savo kūdikio. O kadangi nesileidome įbauginami, esame įsitikinę, kad būtent jie ir susitarė su Lazdijų ligonine, kurioje man buvo atliktas Cezario pjūvis, gydytoju, kad negalėčiau pastoti ir turėti daugiau vaikų.
Labai sunku susitaikyti su mintimi, kad taip galėjo pasielgti patys artimiausi žmonės. Žinoma, jie neprisipažino tai padarę. To ir nesitikėjome. Skaudu, bet nuo tada, kai išsiaiškinome, kodėl negalime susilaukti daugiau vaikų, su artimaisiais nebendraujame...
Teismo sprendimas buvo paskelbtas nedalyvaujant nei jums, nei Lazdijų ligoninės atstovams. Kodėl nevykote į Kauną išklausyti bylos verdikto?
Teismo procesas truko apie dvejus su puse metų. Dažnai turėjau važinėti į Kauną – kiekvieną ar kas antrą mėnesį. Kaskart iš naujo pasakoti savo skaudžią istoriją, vėl viską išgyventi nebuvo lengva. Pavargau. Nedalyvavau tik dviejuose paskutiniuose posėdžiuose – kai buvo sakomos baigiamosios kalbos ir skelbiamas nuosprendis.
Ar jau svarstėte, kaip elgsitės toliau: sutiksite su nuosprendžiu ar jį skųsite?
Šioje byloje taško nededame, dar tarsimės su savo advokatu, bet ir šiandien galiu pasakyti, kad teismo sprendimas mūsų netenkina. Ne kartą su vyru esame sakę, kad į teismą kreipėmės ne dėl pinigų, o norėdami sužinoti, kas ir kodėl mane sužalojo ir atėmė galimybę susilaukti dar vieno vaikelio. Tai, ką išgirdome, į mūsų klausimą neatsakė. Taip ir liko neaišku, nei kas atliko neteisėtą sterilizaciją, nei kodėl.
Jūsų kaltinimus Lazdijų ligoninei vietiniai gyventojai priėmė nevienareikšmiai. Net pasigirdo nuomonių, kad jeigu teismas priteis ieškinyje jūsų nurodytą pinigų sumą, ligoninę teks uždaryti ir dėl to nukentės visi...
Vadinasi, medikai gali elgtis, kaip nori, ir už tai neatsakyti? Kol skaudi situacija nepaliečia asmeniškai, atrodo, kad tau taip niekada neatsitiks, bet ima ir atsitinka. Ką tada daryti? Nuleisti galvą ir sutikti, kad esi nelaimėlis ir nieko nepakeisi? Jeigu nieko nedarysim, tai niekas ir nepasikeis. Ilgai buvau ta nelaimėlė – visokių „objektyvių“ aplinkybių įkaitė, ilgai taikiausi. Daugiau nebenoriu.
Cerebrinis paralyžius mane lydi nuo gimimo. Oficialiai – gimdymo trauma. O gal gydytojų klaida? Bet tų laikų dabar nesugrąžinsi ir nesužinosi, kas iš tikrųjų nutiko. Beveik visi mano vaikystės prisiminimai susiję su ligoninėmis, sanatorijomis. Po keturių iškentėtų operacijų pavyko atpalaiduoti sutrauktas galūnes – rankas, kojas. Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, tėtis, nustūmęs mane vaikišku vežimėliu ar pavėžėjęs traktoriumi, imdavo į glėbį ir nešdavo į klasę. Ne tik pradinė mokykla buvo nepritaikyta negalią turintiems vaikams, tuometinė vidurinė – taip pat, todėl man buvo skirtas mokymas namuose. Nuo penktos iki septintos klasės mokiausi tik pagrindinių dalykų – lietuvių, rusų kalbų, matematikos. Visų jų mane mokė viena mokytoja... Aštuntoje klasėje neliko ir jos. Matyt, buvo nuspręsta, kad viena neįgali mokinė tokių pastangų neverta, ir mokslų jai jau užteks. Tėvai prieštarauti neišdrįso, taip viskas ir liko. Apie tai, kaip gyvensiu, nebaigusi net aštuonių klasių, negalėdama įgyti jokios specialybės, niekas galvos nesuko. Matyt, manė, kad neįgalios merginos gyvenimas – vien tūnojimas namuose ir jai daugiau nieko nereikia.
Gyvenimas pradėjo keistis, kai pasiryžau iš savo kaimo vykti į Vilnių, Valakupių reabilitacijos centrą. Ten mane atsiviliojo būsimas vyras Darius. Valakupių reabilitacijos centras (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) mus išlydėjo į savarankišką gyvenimą – čia įvyko mūsų sutuoktuvių ceremonija, iš čia išvažiavome įgiję specialybes: aš – siuvėjos-modeliuotojos, Darius – apskaitininko.
Jūsų sūnui – jau 15 metų. Kaip jis reagavo į žiniasklaidos dėmesio centre vis atsiduriančią bylą?
Ko gero, viskas ir prasidėjo nuo sūnaus klausimų, kodėl jis neturi nei broliuko, nei sesutės. Visi draugai turi, o jis – ne... Neslepiu, kūdikį auginti nebuvo lengva, bet ir visiškai sveikoms moterims tai nėra paprasta. Kadangi esame mąstantys, atsakingi žmonės, nusprendėme kelerius metus paauginti sūnų, o jau tada pradėti galvoti apie broliuką ar sesutę. Deja, gandrai mūsų namų neaplankė nei pirmus, nei antrus ar trečius metus. Pradėjome ieškoti priežasčių. Tik po daugybės konsultacijų, tyrimų sužinojome, kad daugiau vaikų negalėsiu susilaukti nei natūraliu, nei dirbtinio apvaisinimo būdu. Laparoskopiją atlikusio mediko paskatinti kreipėmės į advokatą. Perspėjęs, kad daugiau kaip prieš 10 metų buvusius įvykius bus nelengva įrodyti, advokatas vis dėlto patikėjo mumis ir ėmėsi šios bylos.
Kuo paprasčiau apie viską papasakojome sūnui. Jis ir iki tol matė, kad dėl kažko labai sielojuosi, prastai jaučiuosi. Man atrodo, kad sūnus subrendo anksčiau už savo bendraamžius. Džiaugiamės, kad mokykloje jis nepatyrė daug užgauliojimų. O dabar viską priima taip, kaip išaiškinome mes, o ne interneto komentatoriai, kurie įsivaizduoja geriau žiną, kaip mes gyvename, kuo kvėpuojame ir pan.
Skaudžiai reaguojate į komentarus internete?
Iš pradžių labai skaudino, dabar jau pripratau. Labiausiai mane stebina tai, kad gana dažnai juose negalią turintys žmonės vertinami kaip antrarūšiai, tarsi mes neturėtume nei jausmų, nei gyvenimo planų, nei jokių teisių. O iš tikrųjų mūsų gyvenimas ir taip labai nelengvas – kone kiekviename žingsnyje laukia kliūtys. Su vežimėliu Lazdijuose galiu įvažiuoti tik į vieną maisto prekių parduotuvę. Gerai, kad gyvename netoli Lenkijos, ten ir važiuojame pirkti maisto, drabužių.
Dėl to, kad judu vežimėliu, negaliu patekti į mokyklą, dalyvauti tėvų susirinkimuose, šventiniuose renginiuose. Belieka skambinti auklėtojai ir taip sužinoti visas naujienas. Neįgaliajam susirasti darbą – taip pat neįgyvendinama svajonė. Darius baigė Edukologijos universitetą, turi istorijos mokytojo diplomą. Nors žiniasklaidoje daug kalbama apie mokytojų trūkumą, ne tik Lazdijuose, bet ir aplinkiniuose rajonuose istorijos mokytojo niekam nereikia. O gal reikia, bet gyvenimo aprašyme esantis įrašas apie neįgalumą tampa priežastimi nepriimti tokio specialisto.
Todėl ir nenorime nusileisti, sustoti pusiaukelėje. Norime visiems įrodyti, kad esame tokie patys kaip ir visi, turime tokias pačias teises ir esame pasiryžę jas ginti. Tai, kas atsitiko Lazdijų ligoninėje – grubus žmogaus teisių pažeidimas ir jis turi būti deramai įvertintas. Jeigu reikės, kreipsimės ir į Strasbūre esantį Europos žmogaus teisių teismą.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
