Kas yra endobiogenika, ką ji tiria, kam pasiruošti keliaujant pas specialistą ir kitais įdomiais klausimais apie šią sritį „Žinių radijo“ laidoje „Gyventi kūne“ Eglė Zarembė kalbino buvusią šeimos gydytoją, endobiogenikos specialistę Yuliyą Asovskają.
Hormonai – „kūno valdytojai“
Paprastai nupasakoti, kas toji endobiogenika, nelengva – ji apima platų ratą. Tačiau metodas pirmiausia nagrinėja žmogaus hormonų ir nervų sistemų balansą, nes daroma prielaida, kad būtent tai lemia, kaip mūsų kūne vyksta visi procesai, tiksliau tariant – visa mūsų medžiagų apykaita.
Nors daugelis šį žodžių junginį sieja su virškinimu, jis apima kur kas daugiau – visus energijos gamybos, jos eikvojimo ir atstatymo kelius. Visa tai pavaldu ne kam kitam, o hormonams.
„Visi mes gimstame su labai skirtingu hormonų balansu. Tai reiškia, kad mano ir jūsų hormonai, jeigu padarome kraujo tyrimą, gali būti normos ribose, bet tai nieko nesako apie jų santykį tarpusavyje. Mums labai svarbu ne kiek yra hormonų, o kaip jie veikia mūsų kūne, kokį poveikį turi.
Kadangi hormonai valdo mūsų medžiagų apykaitą, mes sakome, kad jie yra kūno valdytojai. Tada turime ir nervų sistemą, kuri padeda hormonams veikti pagal sąlygas, kuriose esame“, – aiškino endobiogenikos specialistė.
Hormonai turi savo užprogramuotą veikimą ir „žino“, kaip elgtis priklausomai nuo cirkadinio ar metų laiko ritmo, ką daryti įvairiais gyvenimo etapais – kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje, lytinio brendimo metu, menopauzėje.
Nervų sistema čia įsijungia kaip pranešėja – ji signalizuoja, kada organizmas patiria papildomą krūvį, kada reikia mobilizuoti energiją, ir perduoda informaciją, kaip ilgai bei kokiu intensyvumu veikti hormonų sistemai.
„Iš esmės endobiogenika – adaptacija. Tai metodas, nagrinėjantis, kaip žmogus adaptuojasi naudodamas nervų ir hormonų sistemas. O adaptacija iš esmės yra visas mūsų gyvenimas: mes mobilizuojame energiją, ją eikvojame, atstatome – ir visa tai yra adaptacija“, – apibendrino laidos viešnia.
Iš kraujo tyrimų endobiogenikai išskaito tai, ko įprastai nematome
Y. Asovskaja pažymi, kad endobiogenika turi svarbų išskirtinį aspektą – kadangi svarbūs ne hormonų kiekiai kraujyje, o jų poveikis, naudojant specifinę matematinę sistemą ir remiantis kraujo tyrimais bei šiuolaikinėmis medicinos žiniomis, apskaičiuojami indeksai, leidžiantys įvertinti aktyvumą.
Vis tik čia svarbi takoskyra tarp dviejų esminių dalykų: jeigu hormonų kiekių pokyčiai matomi atlikus tyrimus, tuomet kelias turėtų vesti pas endokrinologą arba šeimos gydytoją, nes tai gali būti endokrininės sistemos ligos, kurią reikia gydyti, pasekmė. Į endobiogenikus besikreipiančiųjų hormonai, atlikus kraujo tyrimus, dažniausiai būna normos ribose.
Yra indeksų, leidžiančių įvertinti ir nervų sistemos veikimą, tačiau daugiausia informacijos šioje srityje suteikia bendravimas su žmogumi – analizuojami gyvensenos ypatumai, tai, kaip žmogus atrodo, pavyzdžiui, ar jo rankos šiltos, ar šaltos, ar jis kalba greitai, ar lėtai, tyliai ar garsiai, ar gestikuliuoja. Vertinant visada žvelgiama į visumą:
„Mums svarbu, ar tai, ką matome, atitinka žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, tas pats kortizolis, vadinamas streso hormonu, iš tiesų yra budrumo hormonas – jis suteikia mums energijos. Ir jeigu matome, kad kortizolio indeksas yra žemas, o žmogaus gyvensena reikalauja daug energijos, mes tai įvertiname – koks yra santykis tarp to, ką žmogus turi, ir jo poreikio.“
Apibendrindama specialistė sako, kad tai – apie žmogaus ribų įvertinimą, t. y. kiek jis gali sau leisti veikti ir kiek už tai sumoka savo kainą – atiduodamą energijos kiekį. Endobiogenikos pradininkai prancūzai visam tam apibūdinti naudoja žodį terrain – tai apibūdinama kaip genetinio potencialo pasireiškimas nenutrūkstamoje funkcijoje.
Paprasčiau tariant, genetikoje, kurią atsinešame gimdami, užkoduotas mūsų minimumas ir maksimumas. Iš maksimumo ribų išeiti galime, tačiau reikia nepamiršti, kad tai turės savo kainą.
Neradę atsakymų gydytojo kabinete kreipiasi į endobiogenikus
Paklausta, dėl kokių problemų žmonės dažniausiai kreipiasi į endobiogenikus, Y. Asovskaja apibendrindama sako – tie, kurie problemoms atsakymų neranda gydytojo kabinete: jokia liga nenustatoma, tačiau žmogus vis tiek jaučia nusiskundimų. Dažniausi jų – nuovargis, mėnesinių ciklo sutrikimai, bėrimai, alergijos.
Kiti šios srities specialistų kabinetų duris atveria norėdami sveikatintis ne vaistais, o alternatyviomis priemonėmis – endobiogenikai dirba su vaistiniais augalais.
Vis tik prieš apsilankant pas specialistą žmogus turi ne tik pasidaryti kraujo tyrimus, turėti savo ir šeimos anamnezę bei užpildyti išsamią apklausą apie gyvenseną – vienas svarbiausių aspektų yra priimtas sprendimas, kad nori kažką keisti savo gyvenime. Iš kabineto išeinama su rekomendacijomis, kurios gali būti labai įvairios.
„Kažkas gyvensenoje turi būti pakeista ir tai gali būti tam tikras režimas – miego, dienos režimas, mitybos rekomendacijos.
Kai kurie pacientai išeina iš kabineto tiesiog su rekomendacija, kad reikia psichoterapeuto konsultacijų, nes mūsų nervų sistema šiuolaikinio žmogaus kūnui kelia papildomą didelį krūvį. Mes net nepastebime, kiek daug procesų vyksta mūsų smegenyse ir kiek energijos tai eikvoja“, – kalbėjo Y. Asovskaja.
Pakeitus darbo valandas – susitvarkė skydliaukės problemos
Apsilankymo metu gali būti duodama rekomendacija net keisti darbą – endobiogenikos specialistė prisimena vieną atvejį, kai būtent tai padėjo moteriai susitvarkyti su skydliaukės problemomis.
Pašnekovė pasakoja, kad moteris dirbo naktinį darbą, jos skydliaukės funkcija buvo sutrikusi – diagnozuotas autoimuninis tiroiditas. Skydliaukės hormonai šokinėjo lyg amerikietiški kalneliai, o jiems reguliuoti kartais buvo vartojamas tiroksinas, kartais ne.
„Mes bandėme su augalais kažką daryti, gal devynis mėnesius ar visus metus, bet efektas buvo labai menkas. Vieną dieną tiesiog supratome, kad jeigu nepakeisime naktinio darbo, niekas nepasikeis“, – prisimena specialistė.
Endobiogenikė darbdaviui parašė raštelį, kodėl toks pokytis reikalingas. Pakeitus moters darbo valandas, kaip teigia Y. Asovskaja, „skydliaukė susitvarkė visiškai“.
Sukaupta patirtis rodo, kad hormonai kontroliuoja viską – nuo jų priklauso, kaip adaptuojamės, kiek energijos turėsime krūvio metu, kaip paskui atsistatinėsime, nes organizme turime skirtingus hormonus, atsakingus už šiuos procesus.
Kalbėdama apie nervų sistemą, specialistė pažymi, kad mentalinis ir emocinis gyvenimas sukelia papildomą apkrovą endokrininei sistemai ir medžiagų apykaitai. Daugelis pacientų neišeina iš konsultacijos be paskirtų augalų ar, pavyzdžiui, meditacijos – priemonių, padedančių reguliuoti nervų sistemos veiklą.
Sulaukusi klausimo, kokiais požymiais gali pasireikšti hormonų sistemos disbalansas, ji pabrėžia, kad net nepriklausomai nuo situacijos visada turime balansą – kūnas daro viską, ką gali, kad išlaikytų geriausią įmanomą pusiausvyrą esamomis sąlygomis.
Be to, iš esmės bet koks požymis gali rodyti, kad pasikeitė balansas – gali atsirasti spuogai, bėrimai, aknė, virškinamojo trakto sutrikimai ar daugybė kitų požymių. Svarbiausia stebėti save – organizmas pats parodo, kai peržengiame savo galimybių ribas:
„Ryškiausias dalykas, kaip pastebėti – jeigu visą laiką buvau toks ir toks, o staiga kažkas pasikeitė, atsirado man neįprastas požymis, tai rodo, kad patiriamas per didelis krūvis.“
Buvimas bendruomenėje balansuoja hormonų ir nervų sistemas
Vieno „auksinio“ patarimo, ką kiekvienas galime padaryti, kad palaikytume hormonų ir nervų sistemų balansą, nėra – visi esame unikalūs. Žinoti savo ribas – faktorius, kuris labai padeda jį išlaikant.
Vis tik Y. Asovskaja primena, kad dažnai pamirštame vieną svarbų dalyką: pasaulyje, kuriame skatinamas individualumas ir kuriame esame viską galintys padaryti patys, nelieka buvimo bendruomenėje, nors tai turi begalinę naudą.
„Turime investuoti į santykius, turime investuoti į savo artimą ratą, į savo žmones, į bendraminčius, į bendruomenės kūrimą. Nebūtinai tai bus šeima – tai gali būti kokia nors prasminga veikla, kur susitinkame su savo bendraminčiais“, – sako specialistė.
Tai gali būti, pavyzdžiui, labdaringa veikla, savanorystė, mezgimo ar knygų klubas – bet kokia sritis, kuri jus traukia ir kurioje randate bendraminčių:
„Mes iš tiesų balansuojame savo nervų sistemas ir hormonų veiklą būdami šalia kito žmogaus, nes vienas iš mūsų prigimtinių poreikių yra saugumo jausmas. O žmogus – padaras, kurio saugumas priklauso ne nuo jo vieno, o nuo jo bendruomenės.“
Buvimas bendruomenėje skatina oksitocino – hormono, slopinančio kortizolį ir reguliuojančio mūsų sistemos veiklą – išsiskyrimą. To pasekoje jaučiamės geriau.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Gyventi kūne“ galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
