Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
5
Su treneriu Sergejumi  Maslobojevu Jokūbas susitiko viename seminare, po to pradėjo kartu sportuoti – užsiėmė mankštomis ir tempimo pratimais.  (nuotr. asm. archyvo)
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

„Ar būna, kad jautiesi pasimetęs, nežinai, kur savo gyvenime esi, o tuo labiau kur nori eiti? Ar nuolatinės laimės paieškos Tave daro dar labiau nelaimingu? Mūsų laimė yra visai šalia, tik kaip ją paimti į savo rankas?“ – taip rašoma feisbuke paskelbtame kvietime į prieš porą dienų vykusį praktinį nemokamą internetinį seminarą „Žingsnis laimės link“.

5
Skaityk lengvai

„Ar būna, kad jautiesi pasimetęs, nežinai, kur savo gyvenime esi, o tuo labiau kur nori eiti? Ar nuolatinės laimės paieškos Tave daro dar labiau nelaimingu? Mūsų laimė yra visai šalia, tik kaip ją paimti į savo rankas?“ – taip rašoma feisbuke paskelbtame kvietime į prieš porą dienų vykusį praktinį nemokamą internetinį seminarą „Žingsnis laimės link“.

REKLAMA
Skaityk lengvai
REKLAMA

Jo lektorius Jokūbas Maknavičius prisistatydamas rašė, kad yra išgyvenęs sunkią depresiją, bet būdamas ribotų fizinių galimybių pradėjo ieškoti būdų, kaip stipriau išnaudoti savo potencialą ir turimus gabumus, o daug išmokęs iš įvairių mokytojų ir literatūros atrado pilnatvę ir būdų sunkumus išspręsti, todėl dabar savo žiniomis nori dalytis su kitais.

Čia reikia pridurti – Jokūbas, kuriam ką tik sukako vos 21-eri, nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi.

Pažadai liko pažadais

Jokūbas prisipažįsta, kad jo paties pokyčiai prasidėjo 2016 metais, kai jis dar mokėsi vienuoliktoje klasėje. Liepkalnyje, neasfaltuotoje Jurgio Bielinio gatvėje gyvenantis ir vežimėliu judantis moksleivis feisbuke sostinės mero viešai paklausė, ar ketinama asfaltuoti jo gatvę.

REKLAMA
REKLAMA

„Tai sudaro man daugybę nepatogumų. Pirmiausia, mokyklos autobusiukui dėl kelio būklės sudėtinga privažiuoti prie mano namų, ypač rudenį ir žiemą. Man pačiam su vežimėliu važiuoti gatve praktiškai neįmanoma, o mane lydinčiam žmogui stumti vežimą labai sudėtinga“, – rašė Jokūbas. Moksleivis rašė besinaudojantis ir „Uber“ paslaugomis, bet rudenį ir žiemą ir jiems sudėtinga privažiuoti prie jo namų.

Meras moksleiviui atsakė: „Ateis eilė ir jūsų gatvei. Atsižvelgsime į jūsų padėtį būtinai“, pridurdamas, kad pirmiausia reikia sutvarkyti asfaltą prie „Versmės“ gimnazijos, kurioje mokėsi Jokūbas. Gimnazijos, kurią be Jokūbo lankė dar 103 neįgalūs vaikai, aikštelėje žiojėjo neįgaliojo vežimėliu neįveikiamos duobės.

Aktyvaus moksleivio iškeltas problemas išviešino šalies žiniasklaida, jis pateko ir į vienos iš Lietuvos komercinių televizijų laidą. 

REKLAMA
REKLAMA

Pokalbį su Jokūbu ir pradedame nuo mero pažadų. Ar „atėjo eilė“ Jurgio Bielinio gatvei? Ar meras duotus pažadus ištesėjo? „Ne, neištesėjo, mes visi gi žinom, kaip būna su politikų pažadais, – šypsosi vaikinas. – Kada nors tas reikalas pajudės, bet esu įsitikinęs, kad visada reikia pradėti nuo savęs – pats gali keisti pasaulį. Tai dabar ir stengiuosi daryti.“

Kardinalūs pokyčiai

Jokūbas prisipažįsta, kad jam būtent 2016-ieji tapo lūžio tašku. Iki tol jis buvo užsidaręs, domėjosi tik programavimu ir interneto svetainių kūrimu. Nors nemėgo feisbuko, vieną dieną trūkus kantrybei nusprendė pasinaudoti būtent šiuo socialiniu tinklu kliūtims, su kuriomis susiduria, išviešinti. „Kai rašiau tą laišką, nesitikėjau sulaukti tokio atgarsio, – prisipažįsta, – bet žmonės sužinojo apie mane, ir man teko rinktis – grįžti atgal arba išnaudoti suteiktą galimybę. Nuo to laiko viskas pasikeitė: pradėjau eiti į visokiausius mokymus – rinkodaros, pardavimų, saviugdos. Ir iki šiol mokausi ir tobulėju.“ 

REKLAMA
REKLAMA

Jokūbas sako, kad mokymasis iš geriausių jam padėjo išbristi iš depresijos ir surasti savęs tobulinimo kelią. Tam ryžtis padėjo jo sutiktų mokytojų paskatinimas – jie matė vaikino galimybes, potencialą, neakcentavo jo negalios. Vis dėlto savo kelią turi rasti pats, įsitikinęs Jokūbas: „Kelyje į sėkmę dažniausiai esi vienišas, gal ir turėsi porą draugų, kurie tave parems, bet vis tiek eisi vienas, – sako jaunasis lektorius, pridurdamas, kad kelias į laimę prasideda nuo sunkumų. – Internetiniame seminare apie kelią į laimę kaip tik ir kalbėjau – sunkumai yra pamokos, kurias reikia išmokti.“

Baigęs gimnaziją Jokūbas nusprendė nestoti į aukštąją mokyklą – norėjo viską išbandyti ir suprasti pats. Jis įsitikinęs, kad tai – vienas iš sėkmingų žmonių savybių. Vienas iš tokių, Jokūbo nuomone, yra amerikietis motyvacijos treneris, verslininkas Tony Robbinsas, iš kurio jis dabar mokosi.

REKLAMA
REKLAMA

Siekia griauti stereotipus

Paklaustas apie tolimesnius gyvenimo tikslus, jaunasis lektorius atsako: „Noriu konsultuoti žmones, dalytis tuo, ką pats patyriau, per ką pats perėjau. Noriu griauti stereotipus, parodyti, kad galima tai daryti nepaisant negalios. Daug kas bijo negalios, sako, kad negalia – tai viskas, taškas, aš jau nurašytas. Noriu parodyti, kad taip nėra, siekiu ir pats būti pavyzdžiu. Žinau neįgaliųjų, kurie verčia kalnus, daro stebuklus. Sakyčiau, kad kai kuriais aspektais negalią turintis žmogus yra netgi stipresnis už negalios neturinį. Taip, būna sunku, bet tie sunkumai, tos mūsų patirtys užgrūdina, padeda užaugti ir tapti sąmoningesniais. Todėl ir į negalią galima žvelgti pozityviai. Kaip sako T. Robbinsas, tai atsitinka ne tau, o dėl tavęs. Tai gryna tiesa.“

Paklaustas, kas kaltesnis dėl neįgaliųjų uždarumo – jie patys ar visuomenė, Jokūbas atsako, kad neįgalieji dažnai patys užsisklendę, nepasitiki savimi – pats tai yra išgyvenęs, todėl puikiai žino. Jo nuomone, neįgalius vaikus auginantys tėvai turėtų suprasti, kad negalią turinčiam vaikui reikia duoti daugiau laisvės, mokyti savarankiškumo: „Kai bendrauju su negalią turinčiais žmonėmis, matau, kad jie „užspausti“ – už juos viską daro mamos, tėvai. Pripratęs prie tokios nuolatinės globos aptingsti, darosi sunku persilaužti, tobulėti.“

REKLAMA
REKLAMA

Vaikinas yra dėkingas savo mamai, nes ji skatino būti savarankišką. „Labai daug laiko su mama praleidau sanatorijose ir esu jai žiauriai dėkingas už tai, kad ji dažnai sakydavo: pats, jis gali pats. Tai – vienas iš pozityviausių dalykų, kuriuos gavau iš savo tėvų“, – pasakoja Jokūbas.

Pats keisk pasaulį

Savo mokslo metus pašnekovas prisimena ne taip pozityviai. Nors mokykloje buvo daug negalią turinčių vaikų, jo nuomone, tikros integracijos nebuvo. Kalbėdamas apie mokyklą, žodžio „inkliuzija“ Jokūbas net nevartoja. „Meluočiau, jeigu viską pieščiau gražiomis spalvomis, sakyčiau, kad viskas buvo gerai. Nebuvo gerai. Integracija yra geras dalykas, bet tik suvokus, kaip neįgaliuosius integruoti su sveikaisiais. Sveikoji visuomenės dalis prisibijo neįgaliųjų, o ir patys neįgalieji bijo bendrauti su sveikaisiais.“

Jokūbas prisipažįsta, kad patyčios mokykloje buvo kasdienis dalykas. Jis mano, kad visuomenę reikia šviesti, vaikams būtina daugiau aiškinti, kas yra negalia. „Vaikui, kuris auga tarp sveikųjų, negalia atrodo kažkas nenormalaus, jis to nepažįsta, nesupranta, todėl ir tyčiojasi. Yra ir tokių, kurie tyčiojasi dėl to, kad turi vidinių problemų, kurias taip bando maskuoti. Dažnai tokie vaikai auga nemylimi, todėl taip bando kompensuoti savo emocinius poreikius. Kiekvienas žmogus turi svarbių emocinių poreikių, todėl jis pasiryžęs padaryti viską, kad tik juos patenkintų. Patys vaikai to nesuvokia, bando išsilieti, kompensuoti savo patiriamą skausmą. Jeigu tokie vaikai būtų labiau mylimi, baigtųsi ir patyčios“, – įsitikinęs pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA

Apie laisvalaikį jis kalba lakoniškai: „Dažniausiai skaitau, o šiaip, kaip ir visi, einu į kiną, einu pasimatyti, pabendrauti su žmonėmis, sportuoju.“ Ir nė žodžiu neužsimena apie nepritaikytą aplinką, kliūtis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
AKTYVUS LAISVALAIKIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų