„Aš skrendu kaip vėjas... Aš skrendu kaip siela... Aš skrendu kaip vėjas virš debesų“, – prie meninės K. Urbono nuotraukos, kurioje – rankas lyg sparnus prieš skrydį pakėlusios merginos siluetas, improvizavo džiazo dainininkė Evelina Jocytė, į šį mini spektaklį įtraukdama ir jai pritariančius parodos pristatyme dalyvavusius svečius.
Šis ekspromtas – tik vienas iš kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės originalaus sumanymo fragmentų. Netradicinės instaliacijos dalimi tapo ir ant šieno ryšulių išdėlioti įvairūs muzikos instrumentai. Visus į parodos pristatymą susirinkusius meno mėgėjus Snieguolė kvietė tapti kompozitoriais, muzikantais, kūrėjais ir grojant pasirinktu instrumentu patiems įgarsinti aplinkas, kuriose eksponuojami moterų kūnai, tarsi dar labiau praplėsti fotografijų erdvę, kurioje jų siluetai susilieja su natūralia aplinka, tampa jos dalimi. „Skirtingi žmonės išsirenka skirtingus instrumentus ir labai skirtingai perteikia tai, ką pajaučia, ką jiems reiškia vienas ar kitas fotografijoje užfiksuotas vaizdas“, – sako S. Dikčiūtė. Savo pojūčius prie kiekvienos fotografijos elektriniu smuiku išgrojusi kompozitorė per parodos atidarymą vis kitaip skambančius muzikinius fragmentus pabandė sujungti į visumą, į tam tikrą muzikinį audinį, suskambusį kaip muzikos kūrinys.
Fotomodeliams negalia netrukdė
Kompozitorė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos kultūros projektų koordinatorė S. Dikčiūtė jau penktus metus kartu su įvairių sričių menininkais – kompozitoriais, dailininkais, aktoriais – nuosekliai dirba su projektu „Skambantys kūnai“. Kūrė dideles instaliacijas, audiovizualinius kūrinius, juos jungė su orkestrine muzika, akademiniu atlikimu. „Pamaniau, kad būtų įdomu pamatyti, išgirsti, kaip tai suskambėtų per fotografijos mediją“, – prieš ketverius metus blykstelėjusią idėją prisimena Snieguolė.
Sumanymu pasidalijo su fotomenininku K. Urbonu. Kęstutis su negalią turinčiais žmonėmis bendrauja jau daug metų – fotografuoja jų stovyklas, meninius projektus. Snieguolės idėja jam patiko. „Pagalvojau, o kodėl negalėtume padaryti fotografijų, gražiai pateikiančių negalią turinčias merginas. Gal galima kitaip atskleisti grožį?“ – projekto pradžią prisimena K. Urbonas. Taip ir gimė idėja neįgalias moteris nufotografuoti natūralioje aplinkoje, kad jos susilietų su gamta ir taptų organine jos dalimi.
Fotomodelių paieškos ilgai netruko. Nors moteris reikėjo sudominti, įtikinti, padrąsinti peržengti vidines baimes nusimesti drabužius ir pasijusti laisvomis, pokalbiai su jomis buvo atviri, šilti ir draugiški. Fotosesijose sutiko dalyvauti aštuonios fizinę negalią turinčios moterys.
Taip
Ne
Man tai neaktualu
Patinka fotografuoti ir pabrėžti grožį
Ši paroda – keturių vasarų darbas. Kęstutis užsimena, kad iš pradžių apie parodą net nebuvo galvojama. „Tiesiog patiko fotografuoti, pabrėžti grožį, – sako jis. – Gerokai vėliau sugalvojome padaryti šitą fotoparodą-garsinę instaliaciją, kurioje apsilankę žmonės patys taptų jos bendraautoriais – ne tik žiūrėtų į nuotrauką, bet ir susikurtų viziją, išreikštų ją muzika.“
Kai kurias moteris Kęstutis fotografavo prisitaikydamas prie jų dalyvavimo įvairiose stovyklose, kai kurias aplankė jų namuose. Kartais situaciją tekdavo surežisuoti, o kartais merginos pačios labai organiškai įsiliedavo į aplinką. Per fotosesiją Kęstutis padarydavo po 20–40, neretai ir dar daugiau nuotraukų. Fotomenininkas neslepia – kai kurioms merginoms prireikė šiek tiek laiko, kad įsidrąsintų nusimesti drabužius, atsipalaiduotų. Tik viena iš aštuonių nesutiko to padaryti, bet Kęstutis rado išeitį – šį fotomodelį perteikė per... žvilgsnį. „Kokia seksuali akis!“ – nuotrauką pakomentavo S. Dikčiūtė.
Netikėtų situacijų būta ir pačiose fotosesijose. Jos vyko vasarą, kai, pasak K. Urbono, fotografavimo laikas trumpas – jau po 12 val. nuotraukos išeina labai kontrastingos, o vakare reikia papildomo apšvietimo. „Fotografavimą reikėjo derinti su moterų veiklomis, kad jos būtų laisvos, arba tai daryti labai anksti. Nidoje, kad nufotografuočiau merginą tekančios saulės fone, fotosesiją reikėjo pradėti 5 valandą ryto. Lauke šalta, nejauku, o einančius į pajūrį mus dar sustabdė kranto apsaugininkai. Pasirodo, tuo metu dar ramybės valandos ir vaikščioti negalima. Vos baudos negavom“, – prisimena K. Urbonas.
Šioje parodoje eksponuojamos tik keturių moterų nuotraukos. Pasinaudota ir meno projektų erdvėje esančiais dviem televizorių ekranais. Viename jų pasakojama parodos fotomodelio negalios istorija: ekrane pasirodo geležinkelio bėgiai, virš kurių – nelaimę čia patyrusios moters nuotrauka, šį vaizdą netrukus pakeičia kojos bigės fragmentas – tai, kas po nelaimingo atsitikimo liko iš nupjautų moters kojų... Šių vaizdų sukeltas emocijas parodos atidarymo dalyviai stengėsi „paskandinti“ čaižius garsus skleidžiančių muzikos instrumentų skambėjime...
Išskirtinė parodos erdvė
Fotografijos-garso instaliacija „Kūnų muzika“ eksponuojama Janso muziejuje. „Ieškojome mažesnių erdvių, nemanėme, kad baigsis karantinas, ir buvome pasiruošę parodos pristatymą transliuoti per medijas, – pasakoja S. Dikčiūtė. – Mums atrodė, kad kaip tik šioje erdvėje vaizdą sujungus su garsu nuotraukos gali labai įdomiai suskambėti, visai kitaip nei tradicinėje galerijoje. Labai džiaugėmės, kad Evaldas Jansas mus priėmė.“
Karantinas baigėsi, bet parodos-instaliacijos organizatoriai jos pristatymo idėjos nepakeitė. Jie nesigaili šią alternatyvią erdvę pasirinkę ir dėl kitos priežasties. Pasak S. Dikčiūtės, parodoje eksponuojamos nuotraukos – ne nudailinta fotografija, o socialiniai portretai. „Čia tokie specifiniai dalykai, kuriuos galima vadinti alternatyva, – mintimis dalijasi projekto sumanytoja. – Čia kiekvienas stebėtojas gali tapti savotišku bendraautoriumi, dalyvauti interaktyviame pažinimo procese bei atrasti asmeniškus estetinius potyrius.“
Negalia – pažįstama patirtis
Janso muziejaus įkūrėją Evaldą su negalia sieja ne tik polinkis į alternatyvųjį meną, bet ir asmeninė patirtis. Profesionalus dailininkas neslėpė gerai žinąs, kaip jaučiasi iš visuomenės išstumti neįgalieji. „Aš irgi ilgus metus – nuo 1996 iki 2007 metų – sirgau epilepsija (nerdamas į upelį jis susižeidė galvą, po to susirgo potraumine epilepsija, – aut. past.) ir pajutau, ką reiškia būti epileptiku, kai tave išmeta iš kino studijos, kai tavęs nebepriima į darbus, kai tu esi niekas.“
12-osioms savo negalios metinėms E. Jansas sukūrė dokumentinį filmą „Laisvė kurti“. Gavęs Kalėjimų departamento leidimą važinėjo į kalėjimus, atvirai kalbėjosi su ten kalinčiais menininkais – tais, kurie tapo, raižo, rašo, muzikuoja, juos filmavo. „Išvažinėjau visus Lietuvos kalėjimus, išskyrus Panevėžio moterų kalėjimą, nes ten neatsirado nė vienos norinčios filmuotis moters“, – pasakojo Evaldas, viename interviu užsiminęs, kad tuomet ir pats jautęsis tarsi įkalintas savo ligos kalėjime. Filmas buvo parodytas 2011-ųjų „Kino pavasario“ festivalyje.
E. Janso nuomone, per negalios lauke praleistą dešimtmetį susiformavo tam tikros provokatyvios nuostatos, tad išgirdęs Snieguolės pasiūlymą menininkas iškart „pasirašė“ ir nesuklydo. Pasak jo, svarbiausia, kad šioje parodoje-instaliacijoje galima patirti bendrystės jausmą.
Paroda keliaus ir į didesnes erdves
Janso muziejuje paroda veiks iki rugpjūčio 6 dienos. K. Urbonas viliasi, kad nurimus pandemijos grėsmei parodai atsivers didesnės erdvės, bus galima pristatyti ir gerokai daugiau nuotraukų – fotomenininkas turi apie 40 parodai atrinktų meninių fotografijų, jose – ir dvigubai daugiau nei šįkart modelių. Fotomenininkas sako nesistengęs nuotraukų pateikti labai atvirai, todėl pasinaudojo ir montažu, ir nuotraukų suliejimo galimybėmis. Visus eksponuoti atrinktus vaizdus Kęstutis parodė moterims, gavo leidimą juos pristatyti parodose.
Naujai parodai reikės paieškoti ir kitos erdvės, kad į parodą galėtų patekti ir rateliais judantys meno mėgėjai, ir fotomodeliai. Pasak S. Dikčiūtės, būtų labai įdomu išgirsti ir kaip šį alternatyvaus meno projektą vertina pačios moterys, ką patyrė per fotosesijas. Viskas dar prieš akis – fotomenininko K. Urbono fotografijos-garso instaliacija „Kūnų muzika“ dar tik pradėjo savo kelionę.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
