Gabija Narušytė, Ramūnas Grumbinas, LRT radijo laida „Ryto garsai“
Kartais vėžys sugeba pergudrauti imuninę sistemą ir išvengti jos priežiūros, priversdamas ją pačią slopinti save. Tokiu atveju neapdairus bendras imuninės sistemos stiprinimas gali būti ne tik nenaudingas, bet ir žalingas. Taip teigia Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Imunologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Marius Strioga.
„Organizme gali išvešėti tokios priešvėžinio imuniteto grandys, kurios kaip tik slopina imuninę atsaką, ir, nežinant, ką, kaip, kada ir kodėl stiprinti, atsakas bus susilpnintas ir sudarys dar geresnes sąlygas vėžiui augti“, – sako M. Strioga. Anot mokslininko, susirgus tam tikromis ligomis kai kurias imuninės sistemos grandis kaip tik reikia silpninti.
Apie tai, kokios imuninės sistemos galimybės kovojant su vėžiu, su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Imunologijos laboratorijos vedėja Vita Pašukoniene ir šios laboratorijos mokslo darbuotoju M. Strioga kalbėjosi LRT radijo laidos vedėjai Gabija Narušytė ir Ramūnas Grumbinas.
Ponia Pašukoniene, kokios pagrindinės šios diskusijos temos? Kas dalyvaus diskusijoje?
V. Pašukonienė: Šiandien Onkologijos institute kalbėsime apie imuninę sistemą ir jos vaidmenį onkologiniame procese, kokia jos įtaka susidarant ir gydant vėžį. Taip pat aptarsime atliktus tyrimus, kas bendra tarp senėjimo proceso, imuniteto ir vėžio. Kalbėsime apie imunoterapijos būdus, kuriuos mėginame institute įdiegti, kad praplėstume galimybes išgyti onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Diskusijoje dalyvaus Lietuvos imunologų draugijos prezidentas dr. Mykolas Mauricas, imunoterapijos Lietuvoje pradininkas dr. Dainius Characiejus ir mes, laboratorijos darbuotojai.
Pone Strioga, raginimą stiprinti imuninę sistemą, kad išvengtume įvairių ligų, girdime nuolat. Tačiau, kai kalbama apie vėžį, turbūt ne viskas taip paprasta?
M. Strioga: Tikrai nepaprasta. Neabejotinai įrodyta ir tai, kad imuninė sistema sugeba kontroliuoti vėžį, ir tai, kad kol imuninė sistema veikia tinkamai, vėžys nesivysto. Tačiau jeigu vėžys išsivysto, tampa aišku, kad navikinės ląstelės, arba vėžys, sugebėjo pergudrauti imuninę sistemą, t. y. išvengė jos priežiūros.
Dažniausiai tai susiję su tuo, kad vėžys verčia imuninę sistemą slopinti pačią save. Tokiu atveju neapgalvotas bendras imuninės sistemos stiprinimas gali būti ne tik nenaudingas, bet ir žalingas. Organizme gali išvešėti tokios priešvėžinio imuniteto grandys, kurios kaip tik slopina imuninę atsaką, ir, nežinant, ką, kaip, kada ir kodėl stiprinti, atsakas bus susilpnintas ir sudarys dar geresnes sąlygas vėžiui augti.
Taigi, susirgus tam tikromis ligomis, kai kurias imuninės sistemos grandis kaip tik reikėtų slopinti?
M. Strioga: Taip. Dabar ir kitur, ir pas mus dedamos didelės mokslininkų pastangos ir bandoma sužinoti, kaip tas grandis nustatyti ir nuslopinti. Tačiau tai nėra taip paprasta: jei jas per daug nuslopinsi, išreguliuosi imuninės sistemos reguliacinius mechanizmus, galima susirgti autoimuninėmis ligomis. Taigi būtina palaikyti pusiausvyrą, kad ir vėžį būtų galima įveikti, ir kad imuninė sistema nepradėtų pulti savo organizmo.
Ponia Pašukoniene, esate sakiusi, kad ankstesnį teiginį – kuo stipresnė imuninė sistema, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus susirgs vėžiu, – moksliniai tyrimai jau paneigė. Ką konkrečiai rodo šie tyrimai?
V. Pašukonienė: Kolega paminėjo, kad vėžys išsivysto net ir stiprią imuninę sistemą turintiems žmonėms. Tuo metu imuninė sistema dar labiau aktyvina vėžio apsaugos mechanizmus ir, ją stiprindami, mes kaip tik gausime priešingą rezultatą.
Imuninė sistema labai sudėtinga, tai nėra vienas organas, kurio stiprinimas gali būti suprantamas ir apčiuopiamas. Ją sudaro begalė ląstelių, begalė mechanizmų, kurie tarpusavyje bendrauja, todėl pirmiausia reikia atlikti tyrimus, kad išsiaiškintume, kokia paciento būklė. Tik tuomet galima spręsti apie imunoterapijos galimybes, koregavimą, kad rezultatas būtų toks, kokio tikimės.
Ar galima populiariai apibūdinti, kaip veikia imuninė sistema?
V. Pašukonienė: Imunitetas yra mūsų kariai, skirti kariauti su aplinka, kuri mums kažkiek grėsminga. Taigi jo paskirtis – kovoti su bakterijomis, virusų užpultomis ląstelėmiss, mūsų pačių pasenusiomis ir pakitusiomis ląstelėmis. Yra ląstelių, kurios pirmiausia antigenus, patekusius į organizmą, suvalgo, t. y. fagocituoja. Dendritinės ląstelės ne tik fagocituoja, bet imunines ląsteles, t. y. limfocitus, supažindina su tais antigenais.
Tuomet prieš pateiktus antigenus užsiveda mechanizmai. Limfocitai yra skirtingi: vieni puola, o kiti, kadangi turi būti tam tikri reguliaciniai mechanizmai, pasibaigus reakcijoms, sustabdo. Taigi savo „karius“ mes turime saugoti, prižiūrėti ir bet kaip stiprinti jų negalima.
Pone Strioga, imunologai, mokslininkai, tiriantys organizmo apsaugines sistemas, atlieka daug tyrimų, turi daug atsakymų. Tačiau turbūt kuo daugiau atsakymų, tuo daugiau iškyla ir naujų klausimų?
M. Strioga: Būtent taip ir yra. Kai kurie imuninės sistemos „kariai“ kartais ima kolaboruoti su vėžiu. O išaiškinti, kodėl, kas priverčia ir kaip juos vėl padaryti lojalius, nėra taip paprasta, kaip pasakyti – gerkime vitaminą C, stiprinkime imuninę sistemą, ir viskas bus gerai.
„Kolaborantai“ taip pat nori stiprėti ir, jeigu aklai stiprinsi, stiprės. Taigi išsiaiškinti mechanizmus, kaip neleisti imuninei sistemai kolaboruoti su vėžiu (kartais ir su kitomis ligomis), ir yra vienas iš pagrindinių šių laikų imunologijos, imunoterapijos tikslų.
Ponia Pašukoniene, kokie tyrimai atliekami Lietuvoje?
V. Pašukonienė: Mūsų institutas, kol kas praktiškai vienintelis Lietuvoje, dirba onkoimunologijos srityje. Jau antrą dešimtį metų tiriame onkologinių pacientų imuninę sistemą, dalyvaujame moksliniuose projektuose. Dabar mėginame gauti leidimus atlikti klinikinius tyrimus. Mes tiriame imuninės sistemos „karius“ – limfocitus, jų populiacijas. Taip pat ruošiamės tirti, kokius citokinus ir fermentus išskiria pats navikas ir imuninės sistemos kariai, kad sužinotume, kokia konkretaus paciento imuninės sistemos supresijos būklė.
Taigi Imunologijos institute atliksime šiuos tyrimus ir, manyčiau, metų pabaigoje jau praplėsime spektrą, galėsime bent dalį tyrimų įvertinti. Visame pasaulyje dar nėra griežtai nustatyta, kokius konkrečius parametrus reikia tirti, tad atliekama labai daug naujų mokslinių tyrimų, mūsų institute taip pat.
Pone Strioga, taigi ar reikia stiprinti imuninę sistemą, ar ne, nes sakote, kad imuninė sistema gali veikti ir ne visai teigiamai?
M. Strioga: Ar reikia stiprinti, kiek ir kaip, turėtų atsakyti onkologijos srityje dirbantys imunologai. Tai mes ir bandome daryti. Taip pat mes konsultuojamės su užsienio kolegomis, kurie vieni iš pirmųjų parodė tuos mechanizmus.
Įvertinę žinomus imuninės sistemos parametrus, pasakyti ar bent jau prognozuoti, neverta ar verta stimuliuoti imuninę sistemą ar kaip tik tam tikrais atvejais tam tikras grandis reikėtų prislopinti, galime tik mes, specialistai. Tai galima padaryti tik atlikus tyrimus ir įvertinus bendrą imuninio atsako statusą. Nei šeimos gydytojas, nei kas kitas to nepasakys – tai siauros specializacijos darbuotojų darbas.
Ponia Pašukoniene, ką reikia žinoti žmogui, kaip jam susigaudyti, ką daryti?
V. Pašukonienė: Reikia stengtis sveikai gyventi ir nesirūpinti kažkurios konkrečios organizmo sistemos stiprinimu. Stiprindami organizmą bendrai, mes tikrai sustiprinsime tai, ką reikia. O jei reikia konkrečios pagalbos, kreipkitės į specialistus. Kaip girdėjote, imuninės sistemos stiprinimas negali būti panacėja ir to nereikia daryti.
Mes tikimės, kad onkologiniams pacientams tikrai galėsime padėti naujais metodais. Manyčiau, kuo toliau, tuo onkologijos specialistų, chemoterapeutų bendravimas su šeimos gydytojais bus dar kokybiškesnis. Bėda ta, kad neturime specialistų rengimo praktikos, nes Lietuvoje imunologų kol kas neruošia, o onkoimunologų juo labiau, tačiau bendradarbiavimas su užsienio partneriais mums prideda labai daug žinių ir patirties.
