49-erių kaunietė Alma Beniulė – viena iš nedaugelio mirties dulų Lietuvoje. Ji svarsto, kad turbūt jau atėjo į šį pasaulį su tokia misija. Augusi Petrašiūnuose, netoli kapinių, net būdama ketverių, kai tik pamatydavo laidotuvių procesiją, skubėdavo ten atsidurti, kad viską pamatytų savo akimis.
Alma prisimena, kad būdavo nesvarbu, laidojamas savas ar svetimas žmogus, ji pirma atlėkdavo prie kapo duobės ir stebėdavo, kaip vyksta procesija, atsisveikinimas.
Ji neabejoja, kad krislelį viso to perėmė ir iš močiutės, kuri tuomet darė panašius dalykus, tik neįvardindavo savęs mirties dulos terminu – patarnaudavo, giedodavo mišiose, visada būdavo šalia mirties.
Mirties dulos kelią atrado netikėtai
Vis tik ilgą laiką Alma net negalvojo, kad būtent tokiu keliu pasuks jos gyvenimas. Ji sako, kad ieškojo savęs iki 40-ies.
„Žinojau, kad turiu kažką padaryti, bet dar nežinojau, ką. Bet visada lydėjo jausmas, kad reikia kažką daryti. Yra prasmė mano sielos kelionės, tik ją dar reikia atrasti“, – prisimena A. Beniulė.
Daug ką pakeitė užklupusi rimta liga, kuri buvo tarsi likimo siųstas ženklas, palaikymas, pastiprinimas iš aukščiau, veiksnys, padėjęs viską suprasti. Alma pasakoja, kad ją lydėjo net vizijos, padėjusios atrasti savo vietą šiame pasaulyje.
„Aš pradėjau save matyti kaip keltininką tarp šio ir ano pasaulio. Kai prasidėjo tokie matymai, aš matydavau žmones, kurie dar gyvi, bet mačiau juos išeinančius, ateinančius atsisveikinti – taip atėjo atsakymas, kad čia yra mano prasmė.
Perėjus visus išbandymus ir juos išlaikius aš gavau labai aiškų atsakymą, kad mano kelias yra toks“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo pašnekovė.
Šis supratimas atvedė A. Beniulę į sielovadinės rūpybos studijas Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje. Šis kelias susipynė ir su domėjimusi mirties dulų veikla.
Mirties dulų misija – padėti išeiti oriai
Ko gero, pats didžiausias kylantis klausimas – kas tos mirties dulos? Pašnekovė aiškina, kad iš graikų kalbos žodis „dula“ verčiamas kaip padėjėja, tarnaitė, tad mirties dula – padėjėja mirties atveju.
„Dulos ne tik teikia dvasinę, psichologinę, emocinę pagalbą artimiesiems ir mirštantiems, bet taip pat padeda mirštančiajam apmąstyti savo gyvenimą, savo vertybes, jeigu dar jis kalbantis ir reaguojantis.
Gimdymo dulos, kaip sakoma, padeda gimti, o mirties dulos padeda išeiti. To negaliu pavadinti darbu, tai padėjimas pereiti iš fizinio į dvasinį pasaulį ir aš tai vadinu tarnyste“, – aiškino A. Beniulė.
Mirties dulos vadinamos įvairiai – gyvenimo pabaigos, gedulo, paliatyvios pagalbos dulomis, mirties trenerėmis. Dulos neturi medicininio išsilavinimo, negali padėti fiziškai, bet padeda dvasiškai.
„Tai nėra vien tik apie tikėjimą. Mirties dula yra žmogaus ausys, kurios jį išgirsta paskutinę akimirką, ar jam gyvenime buvo gera, ar bloga, padeda atrasti prasmingus pokalbius, jei žmogus dar kalba“, – pridūrė ji.
Svarstydama, kodėl pasirenkamas mirties dulos kelias, Alma sako – tai pirmiausia padeda pačiai įveikti savo paties mirties baimę.
Su tuo asmeniškai ji stipriai susidūrė po mamos netekties. Juk taip dažnai atrodo, kad mamos ir tėčiai, ir mes patys gyvensime amžinai, o netekties akivaizdoje šis supratimas subyra į šipulius:
„Po mamos netekties mirties baimė stipriai išaugo. Kai atsidūriau tarp mirštančių žmonių, paliatyvioje slaugoje, pirmą kartą labai verkiau ir, matomai, išverkiau – su kiekvienu kartu buvo vis lengviau ir lengviau.“
Kada kviesti mirties dulą ir kaip ji padeda?
Paklausta, kada kviesti mirties dulą, pašnekovė sako – dažniausiai tai daroma tais atvejais, kai sergančiojo gyvenimo kokybė ženkliai pablogėja, jo gyvenimo kelias eina į pabaigą.
Dažniausiai pasiruošti oriam išėjimui padedama paliatyviems ligoniams, kai mirtis neištinka staiga.
Ir dulos, kaip pabrėžia Alma, nekviečiamos atlikti buities darbus, užimti slaugytojos pareigas, o tam, kad išklausytų, jei žmogus kalba – kalbėtųsi, būtų šalia, padėtų susitaikyti.
„Darome viską, kad paskutinės savaitės, dienos praeitų turiningai, mirties būtų laukiama oriai. Taip pat esame pašnekovai, su kuriais kalbama apie viską, svarbiomis temomis taip pat. Privedame iki susitaikymo, jeigu šeimoje kažkas būna nutikę, kad žmogus išeitų ramiai, susitaikęs. Padedi žmogui kontroliuoti visą procesą“, – pasakojo A. Beniulė.
Ir vis dėlto, mirties dula pabrėžia – artėjant mirčiai visi labiausiai bijo likti vieni. Dėl to svarbu, kad stebint mirštantį brangų žmogų artimieji bandytų ne visomis jėgomis jį išlaikyti kuo daugiau laiko, bet paprasčiausiai būtų šalia, palaikytų už rankos, kalbėtų su išeinančiuoju.
Šioje vietoje svarbiausia požiūris, kas laukia po to, žengus į „anapus“. Nors mirčiai pasiruošti neįmanoma – ji gąsdina, o nežinomybė, kas laukia po to, sukausto, – vis dėlto tai galima įveikti.
„Jeigu taikytume sielovadą, kadangi tai yra linkę į krikščionišką tikėjimą, tikintys žmonės susitaiko su mirtimi lengviau. Jie tiki, kad siela išeis ten, kur gera, kur šviesu, pasibaigs žemiškos kančios ir, manau, kad taip, jiems yra lengviau.
Kitus reikia priversti, nuteikti, pereiti prie to, kad tau bus gerai, tu neliksi vienas, susitiksi su artimaisiais, tik jau ne čia. Bet pasiruošti tam, be abejo, negali. Gal drąsiau, kai kažkas yra šalia tavęs, bet tu negali žinoti, kas bus toliau“, – kalbėjo mirties dula.
Susitaikymas su mirtimi – vienas sunkiausių išgyvenimų artimiesiems
Vien žodį mirtis vis dar supa baimė, todėl paleisti išeinantį ar išėjusįjį – viena sunkiausių užduočių artimiesiems. Mirties dula sako, kad būnančius šalia ji moko to, kas atrodo paprasta, bet yra be galo sunku – neprisirišti.
Neprisirišti ne nerodant asmeninio dėmesio, nelaikant artimojo už rankos ar ignoruojant jo norus – neprisirišti prie baimės, kas bus po to, kaip reikės gyventi toliau. Neprisirišti tam, kad galvotume ne apie save, o apie tą, kuris žengia į amžinybės pasaulį:
„Svarbiausias yra nuraminimas artimųjų, kad jam viskas bus gerai, baigėsi jo kančios, jeigu žmogus sunkiai sirgo ir kankinosi. Jeigu tai būna ilgesnis laikas, tu pratini žmogų, kad ir kaip grubiai skambėtų, neprisirišti.
Prisirišimas netgi sakyčiau yra kaip ego – tu priimi tai kaip nuosavybę, nepaleidi, neleidi žmogui oriai išeiti ir tokių atvejų tikrai yra. Jie stengiasi, kad tiktai išlaikytų, nepaleidžia, nors mato, kad kankinasi.
Aš į tai žiūriu taip: tai yra skausminga. Pati mačiau mamą, gulinčią komoje, prijungtą prie vamzdelių, bet stengiausi jos nelaikyti. Ir artimiesiems svarbiausia neprisirišti, suprasti, kad viskas bus gerai, jūs dar susitiksite – ne šiame, tai kitame pasaulyje.“
Žmogui išėjus Almos užduotis yra priminti artimiesiems, kas šviesaus įvyko velionio gyvenime, kokius prisiminimus kartu sukūrė, kaip viskas buvo vaikystėje, aiškinti, kad mirusysis stebi iš aukščiau ir nenori, kad liūdėtume.
Ir nors požiūris į mirtį keičiasi, atsisveikinimuose liūdesį papildo šviesūs prisiminimai, ši tema daugeliui vis dar išlieka tabu, nors visi žino – mirtis yra vienintelis mums garantuotas dalykas vos mums gimus.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
