Kad nereikėtų tirtis prevenciškai, net svarstė išvykti į užsienį
45-erių Skaistei savo 53-ejų vyrą Nerijų prevenciškai išsitirti dėl storosios žarnos vėžio įkalbinėti teko ilgai. Moteris sutuoktiniui netgi siūlė sveikatą eiti tikrintis kartu. Tačiau Nerijus vis bandė nuo šios temos išsisukti. Galiausiai Skaistei pavyko įkalbėti Nerijų pasidaryti slapto kraujo išmatose testą. Jis buvo teigiamas. Gydytojas rekomendavo vyrui atlikti kolonoskopijos tyrimą. Sutuoktinį šiam tyrimui registravo Skaistė. Moteris pamena, kad, kol laukė tyrimo, visaip bandė nuo jo išsisukti – net į dirbti į užsienį svarstė išvykti.
Visgi, lydimas žmonos atvyko į Nacionalinį vėžio institutą atlikti kolonoskopijos. Skaistė sako turėjusi iki paskutinės akimirkos stebėti, kad vyras tikrai užeitų nueitų atlikti tyrimo. Kolonoskopija Nerijui buvo atlikta su nejautra. Vyras sako atsigulęs išsitirti, o nubudęs, kai tyrimas jau buvo atliktas. Jokių darinių Nerijaus žarnyne taip pat nebuvo aptikta. Vyras sako esantis dėkingas Nacionalinio vėžio instituto medikams, kurie profesionaliai atliko tyrimą ir nuramino jį dėl baimių. Dabar Nerijus ne tik suprato, kad bijoti prevenciškai tirtis dėl vėžio nereikia, bet tą daryti siūlo ir draugams, pažįstamiems.
Kodėl gyventojai bijo prevenciškai tirtis dėl vėžio?
Su panašiomis kaip Nerijaus psichologinėmis priežastimis, kai bijoma tikrintis sveikatą, susiduria ir daugiau Lietuvos gyventojų. „Tyrimai rodo, jog mažas gyventojų dalyvavimas prevencinėse programose priklauso nuo menkos informacijos sklaidos apie programos naudą ir pasiekiamumą. Kita vertus, abejonės dalyvauti prevencinėse programose dažnai atsiranda dėl klaidingų įsitikinimų. Pastebima, kad Lietuvos gyventojai vengia naudotis prevencinėmis programomis, nes klaidingai mano, jog jos neapsaugos nuo ligos ir nepagerins jų psichologinės gerovės. Priešingai – sugadins gyvenimą, nes prevencinio tyrimo metu galima aptikti kokią nors ligą, su kuria teks tvarkytis pačiam. Taigi, prevencinės programos vengimas galimai atsiranda dėl onkologinės ligos baimės“, – sako Nacionalinio vėžio instituto psichologė Gertrūda Klimavičiūtė.
Anot psichologės, yra ir tokių gyventojų, kurie vengia pasinaudoti prevencinėmis programomis, nes mano, kad onkologinė diagnozė jiems yra neaktuali. „Tokie gyventojai mąsto, kad ligos atsiranda tik vėlyvame amžiuje ir yra būtinai lydimos simptomų. Taip pat yra manančių, jog jiems nėra aktualu pasinaudoti prevencinėmis programomis, nes šeimoje nebuvo sirgusiųjų onkologinę liga. Tokie asmenys turi klaidingą įsitikinimą, kad rizika susirgti onkologinę liga bus maža, vadovaujasi subjektyviais kūno pojūčiais.
Taigi, nemaža dalis vengiančiųjų prevencinių programų atsiranda dėl vyraujančių klaidingų įsitikinimų. Taip pat prevencinių programų vengiama dėl psichosocialinių faktorių: streso prieš procedūrą, nerimo dėl procedūros rezultatų ir sveikatos, baimė išgirsti onkologinę diagnozę. Kita dalis privengia prevencinių programų, nes, visgi, tai susiję su gėdos jausmu apnuoginti savo kūną, intymią kūno dalį. Pripažinkime, nors moteris nuo ankstyvo amžiaus jaukinasi ginekologinę patikrų kėdę, apsinuoginimas prieš gydytoją kelia gėdos, nejaukumo ir nesaugumo jausmą. Kokie beatrodytų tvirti ir drąsus Lietuvos vyrai, intymių kūno dalių apnuoginimas prieš gydytoją jiems irgi sukelia nejaukumo, gėdos ir nesaugumo jausmus“, – komentuoja G. Klimavičiūtė.
Psichologė pastebi, kad gyventojų baimę gali lemti ir ankstesnės neigiamos patirtys su gydytojais. „Dar viena priežastis, dėl ko vengiama prevencinių programų, yra ankstesni jautrūs, nemalonūs, nenusisekę santykiai su gydytojais. Pripažinkime, kartais gydytojas būna nepakankamai dėmesingas jautriems paciento klausimams. O kartais pacientas, gydytojo būna sugėdijamas dėl klausimo, išvaizdos ar kitų dalykų, todėl žmogus ima privengti ir gydytojų, ir prevencinių programų: visko kas jam gali vėl sukelti patirtus nemalonius jausmus“, – sako psichologė.
Anot G. Klimavičiūtės, kai kurie žmonės vengia prevencinių programų, nes „tiesiog negali sau leisti sirgti“. „Šiais laikais, nors ir rečiau, bet vis dar tenka išgirsti, kad kai kurie žmonės vengia prevencinių programų, nes negali sau leisti sirgti, turi finansinių įsipareigojimų, vieni augina vaikus arba bijo prarasti darbą dėl ligos. Bijo, kad niekas neatliks jų darbo jei jie les sau tokią „prabangą tikrinti savo sveikatą prevenciškai“.
Tenka girdėti, kad kai kurie žmonės bijo tirtis dėl to, kad „gydytojai gali kažką rasti“,“ – aiškina psichologė.
Taigi, kokią žalą kelia tokios baimės?
„Prevencinės programos yra skirtos ankstyvajai ligos diagnostikai. Neabejotinai, kyla baimė, kad tyrimo metu „gali būti kažkas aptikta“. Turime pripažinti, kad vėžys – tai rimta liga, reikalaujanti nemenkų resursų. Tai, be abejo, pastiprina prevencinio tyrimo baimę. Tačiau turime pripažinti, kad baimė susirgti gali užgožti tikrąją riziką ir galiausiai padaro didelę žalą asmens sveikatai, taip pat jo aplinkai ir artimiesiems. Kiekvienas turi įvertinti, kas yra baisiau ir su kuo sunkiau būtų susigyventi.
Ar su ligos diagnoze ir jos gydymu, ar su baime, kad kažkas vyksta ir nėra aišku, kiek ilgai pavyks tai atlaikyti. Kiekvienam, priimant asmeninį sprendimą, svarbu prisiminti, kad ne visos onkologinės diagnozės priveda prie terminalinės būsenos. Kai kuriais atvejais pacientai miršta ne dėl onkologinės ligos, o dėl senatvės, nors ir sirgo vėžiu. Be to, dalyvaujant prevencinėje programoje, ankstyva ligos diagnostika gali užkirsti kelią didžiausių onkologinės ligos baimių tapimui tikrove,“- sako G. Klimavičiūtė.
Anot psichologės, žmonių baimė dėl vėžio tirtis prevenciškai kartais būna susijusi su baime išgąsdinti artimuosius, jei pasitvirtintų onkologinės ligos atvejis.
„Tai – dar viena priežastis privengti prevencinės programos. Visgi, tai yra asmeninė onkologinės ligos baimė, perkelta į artimuosius. Nepaisant to, negalima paneigti, kad artimieji susirūpina ir išsigąsta išgirdę, jog šeimoje kažkas susirgo vėžiu. Ir šios reakcijos yra visiškai žmoniškos, tikėtinos. Tačiau tai nepražudo ir nesugniuždo artimųjų, taip, kaip galėtų atrodyti. Žinojimas leidžia žmonėms ieškoti problemų sprendimų. Priešingu atveju, visų amžiaus kategorijų artimuosius pražudo nežinia ir nesupratimas. Kai kuriais atvejais prevencinės programos metu aptikti ligos požymiai pastūmėja susirgusiojo artimuosius ir draugus pasinaudoti prevencine programa,“ – aiškina G. Klimavičiūtė.
Anot psichologės, mes vis esame žmonės ir negalime žinoti, kokia liga sutrikdys gyvenimo ritmą. „Kaip sakoma patarlėje, jei žinotume, kas mūsų laukia, tai iš anksto pagalvėlę pasidėtume. Kaip jau minėjau anksčiau, yra adekvačių priežasčių bijoti ligos. Ir tikrai galime sau leisti truputi pabijoti, tačiau ilgainiui baimė sukausto, paralyžiuoja ir neleidžia priimti teisingų sprendimų.
Slėpimasis nuo diagnozės ar ligos neapsaugos nuo ligos, sunkių psichologinių išgyvenimų ir gyvenimo ritmo sutrikdymo. Tačiau noriu pabrėžti, kad tik konkretus asmuo, o ne gydytojas, gali priimti sprendimą pasinaudoti prevencine programa arba gali apsispręsti, kaip ilgai leis ligai trikdyti savo gyvenimo ritmą. Nieko nėra blogiau gyvenime už nežinojimą. Kaip stipriai sukrėstų žinios, žinojimas suteikia galios spręsti problemas“, – reziumuoja G. Klimavičiūtė.
Pasitikrina mažiau nei pusė tikslinės grupės gyventojų
Lietuvoje storosios žarnos vėžio prevencijos programa priklauso jokių skundų neturintiems vyrams ir moterims nuo 50 iki 74 metų: kartą per 2 metus atliekamas slapto kraujo išmatose testas. Jei testo atsakymas neigiamas, pakartotinai tyrimą atlikti reikia po 2 metų. Jei teigiamas, reikalinga atlikti kolonoskopijos tyrimą. „Šios amžiaus ribos pasirinktos todėl, kad tada yra didžiausia storosios žarnos vėžio rizika. Kaip tik dabar Europos Komisijoje vyksta diskusijos dėl amžiaus ribų išplėtimų, pasigirsta kalbų, jog galima pradėti tikrinti jau nuo 45 metų, kaip yra JAV ar Jungtinėje Karalystėje“,
kalba Nacionalinio vėžio instituto gydytojas chirurgas doc. dr. Audrius Dulskas.
Anot gydytojo chirurgo, svarbu paminėti, kad slaptas kraujas išmatose nebūtinai reiškia, kad žmogus susirgo onkologine liga. „Nustačius teigiamą testą, vėžį randame tik iki 5–6 proc. asmenų. Paprastai randame gerybinę patologiją – polipus arba jokios patologijos“, – komentuoja doc. dr. A. Dulskas. Medikas taip pat atkreipia dėmesį, kad ir kolonoskopijos prireikia tik esam teigiamam slapto kraujo išmatose testo atsakymui, t.y., iki 10 proc. visų programoje dalyvaujančių žmonių.
„Kolonoskopijos metu pirmiausia yra apžiūrimas visas storasis žarnynas ir trumpa dalelytė plonosios žarnos. Radus ataugėlių (polipų) galima juos iš karto pašalinti arba paimti biopsijas (mažus gabalėlius) ištyrimu per mikroskopą. Esant didesniems polipams, tolimesnis šalinimas paprastai atliekamas arba ambulatoriškai, arba dienos chirurgijos stacionaro sąlygomis“, – apie tyrimą pasakoja doc. dr. A. Dulskas.
Tačiau gydytojas chirurgas pabrėžia, kad nors dalyvauti prevencinėje patikros programoje yra labai reikalinga, ne ką mažiau svarbu yra ir sumažinti rizikos susirgti šia liga veiksnius.
„Rizikos veiksniai yra labai panašūs kaip ir kitų vėžių: žalingi įpročiai – rūkymas ir alkoholis, mažas fizinis aktyvumas, viršsvoris ir nutukimas, dažnas raudonos termiškai apdorotos mėsos vartojimas. Raudona mėsa iš tikrųjų yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių. Todėl daugelis organizacijų rekomenduoja per savaitę vartoti ne daugiau nei 300–400 g. tokios mėsos,“- apie storosios žarnos vėžio rizikos veiksnius pasakoja medikas.
Visgi, vieno patarimo, kaip išvengti šios ligos, anot doc. dr. A. Dulsko nėra. „Galioja visi bendri sveikos gyvensenos principai: pakankamas fizinis aktyvumas, Viduržemio jūros dieta, žalingų įpročių atsisakymas, svorio reguliavimas. Yra naujų klinikinių tyrimų, rodančių, jog aspirino naudojimas mažina šią riziką. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog visiems reikia pulti pirkti ir naudoti aspiriną – pasitarkite su šeimos gydytoju, kad įvertintų galimą riziką ir galimą naudą.
Svarbiausia – sveikos gyvensenos propagavimas jau nuo darželio. Tai turi būti savaime suprantamas dalykas mūsų gyvenime. Kitas svarbus dalykus – antrinė profilaktika, kuri apima patikros programas. Jose dalyvauti yra būtina, tik jos sumažina vėžio ir mirties nuo vėžio riziką. Deja, kol kas nemokamose programose žmonės dalyvauja labai vangiai. Storosios žarnos patikros programoje kasmet dalyvauja mažiau nei 50 proc. Dalyvaujant tokiam kiekiu žmonių vargu ar galima tikėtis jos teigiamo poveikio“, – apibendrina doc. dr. A. Dulskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
