Kodėl jos tapo savanorėmis? Kas skatina jas rūpintis svetimais vaikais?
Žinau, ką jaučia palikti vaikai
Statybos inžinierė Aida Hughes, dviejų suaugusių vaikų mama ir jau močiutė, į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus kiekvieną savaitę atvažiuoja jau devyneri metai.
Aida pasakoja, kad jos vyras – britas, jie ilgai gyveno Kinijoje, Velse, Vokietijoje, kol pagaliau nusprendė grįžti į Lietuvą – čia, kur Aidos namai. „Mudu su vyru turime keturis vaikus: jis iš pirmos santuokos turi du suaugusius sūnus, aš iš pirmos santuokos taip pat turiu sūnų, o drauge mudu susilaukėme dukros Nikolės. Jai dabar 19 metų“, – pasakoja moteris.
Kai Aida pradėjo savanoriauti, dukrai buvo 10 metų. Iš pradžių moteris darbavosi labdaros ir paramos fonde „Maisto bankas“, tačiau stuburo skausmai vertė ieškoti kitos veiklos. Tada ji ėmėsi neatlygintinos veiklos Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose ir dar lankė vaikus, gyvenančius Vilniaus vaikų socialinės globos namuose „Gilė“. Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose Aida susipažino su dviem broliukais, kuriuos mama paliko autobusų stotelėje, o pati dingo: „Jie abu buvo labai šaunūs berniukai, vėliau atsirado žmonės, kurie juos įsivaikino.“
„Vaikai grupėje keičiasi: vienus įsivaikina (dažniausiai užsieniečiai), kiti pereina į globos namus, skirtus vyresniems vaikams, – pasakoja moteris ir sako, kad greitai susidraugauja su naujai atėjusiais. – Glausdama pirmą sykį sutiktą vaiką stengiuosi, kad jis suprastų, jog atėjau ne vien pabūti tą dieną, kad ateisiu pas jį, kiek tik galėsiu. Dabar grupėje yra šeši vaikai, liūdniausia, kai jie klausia: kurį iš mūsų pasiimsi namo? Atsakau, kad mielai pasiimčiau visus, bet neturiu galimybių, todėl ir vėl ateisiu.“
Aida neslepia: ne kartą išėjusi iš šių namų apsiverkdavo. „Jeigu galėčiau, visus pasiimčiau, bet ir aš, ir vyras turime sveikatos problemų ir negalime prisiimti tokios didelės atsakomybės“, – apgailestauja moteris. Aida pasakoja, kad ji ir jos bendramintės su vaikais piešia, karpo įvairius karpinius, skaito vaikams pasakas ir visuomet atneša lauktuvių. Nunešė ir visus dukros žaislus, bet vaikams ne žaislų labiausiai reikia, jie nori būti pamyluoti, priglausti, nori dėmesio, skirto kiekvienam individualiai. Aida prisimena cerebriniu paralyžiumi sergantį berniuką: „Jis sunkiau vaikščiojo, bet buvo labai linksmas, norėjo draugauti, vos pamatęs mane, laimingas išsišiepdavo iki ausų.“
Aida sako gerai suprantanti paliktus vaikus, nes ją pačią užaugino močiutės sesuo. Kai mama išvažiavo, Aidai buvo treji, o sesuo dar nė metukų neturėjo. „Mano globėja buvo nuostabi, labai mane mylėjo, tačiau nepaprastai ilgėjausi mamos, o kurį laiką palikta viena labai bijodavau, kad ir mane užauginti pasiryžusi močiutės sesuo manęs nepaliktų. Ji buvo jau vyresnio amžiaus, pavargdavo, kartais pagąsdindavo, kad atiduos į internatą, ir aš bijojau, nors numanydavau, kad toks gąsdinimas netikras. Savo globėją vadinau mama, o ji mane mylėjo kaip tikrą dukrą. Būdama 75-erių dar padėjo auginti mano sūnų Tautvydą“, – prisimena pašnekovė.
Paklausta, kaip vyras Markas ir vaikai reaguoja, kad ji tiek daug laiko skiria be tėvų globos likusiems vaikams, Aida atsako, jog artimiausi žmonės ją palaiko ir skatina: „Kai vaikų globos namuose „Gilė“ vedžiau jogos užsiėmimus ir vaikams sunkiai sekėsi susikaupti, pakviečiau Nikolę kartu dalyvauti ir šiek tiek padėti, ji mielai sutiko.“ Aida prašo neidealizuoti jos veiklos: „Aš juk taip pat išsinešu daug šiltų emocijų, į meilę vaikai atsako meile.“
Nori skatinti savanorystę
Asta Tilvytienė, suaugusio sūnaus studento mama, lituanistė, savanore tapo prieš 8 metus. Moteris kaip savanorė dalyvavo programoje „Didysis brolis, didžioji sesuo“. O jau vėliau, paauginusi savo sūnų, pradėjo lankyti vaikučius vaikų socialinės globos namuose „Gilė“ ir Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.
Asta pasakoja, kad tapti savanore vaikų ar kūdikių namuose nebuvo paprasta. „Kreipiausi ne į vienus vaikų ir kūdikių globos namus, tačiau atsiliepė tik iš kelių įstaigų, dauguma nenorėjo įsileisti savanorių“, – sako Asta. Iš pradžių savanoriavo vaikų globos namuose „Gilė“, o vėliau pradėjo lankyti vaikus Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose Žolyno gatvėje, Vilniuje.
Prisiminusi savo pirmą dieną kūdikių namuose, Asta sako vos sulaikiusi ašaras. Vaikai ją apspito, vadino mama ir klausė, kada ji juos pasiims. Vaikams buvo nuo trejų iki septynerių metų. „Darbuotojai man patarė nesakyti vaikams, kad dar ateisiu, ir bandyti suvaldyti savo emocijas“, – prisimena Asta. Grįžusi namo ji išsiverkė ir apsisprendė: jeigu būnant kartu vaikams bus šilta ir gera, jų širdelėse pasisės meilės grūdas... Ar jis sudygs, suvešės, priklausys ir nuo kitų žmonių, kuriuos vaikai sutiks savo kely.
Asta ir Aida vaikučius lanko kartą per savaitę. „Esame nuolatinės savanorės, o būna, kad žmonės tik kartą užeina pas tėvų globos netekusius vaikus ir ilgam dingsta. Ateina prieš Kalėdas, prieš Velykas, atneša dovanų ir daugiau nesirodo.“ Asta teigia, kad ir tokia iniciatyva sveikintina, tačiau Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose mažyliai turi žaislų, puikiai įrengtas patalpas, todėl jiems labiausiai reikia artimo atsidavusio žmogaus.
Asta sako, kad dabar vaikai jos nebeklausia, ar dar ateis, nes žino, kad taip tikrai bus. Liūdniausia, kad šie vaikai lyg ir turi tėvus, bet kartu ir neturi – tikrosios mamos ateina kartą per metus, prižada greitai sugrįžti, net ir pasiimti, bet ir vėl dingsta... Asta prisimena, kaip trejų metų mergaitė bėgo šalin nuo jos aplankyti atėjusios mamos, nes jos tiesiog neprisiminė.
„Kai grupėje 5–6 vaikai, galime skirti jiems labai daug dėmesio: kartu dalyvaujame muzikinėje veikloje, dainuojame, žaidžiame. O kaip jie laukia dovanėlių!“ – sako Asta. Kas būtų, jeigu ateitumėte be dovanėlių? Asta sako, kad vaikams svarbiau apsikabinti ir būti apkabintiems.
„Ar sūnus nepavyduliauja, kad jam skirtą meilę išdalijate kitiems?“ – tyčia pašnekovei užduodu ne itin malonų klausimą. Asta purto galvą ir sako, kad ir jos vyras, ir sūnus ne tik labai palaiko jos savanorystę, bet ir visada klausia, kaip gyvena vaikai, ko jiems reikėtų. Asta labai norėtų paskatinti ir kitas mamas bei tėčius įsijungti į savanorišką veiklą. „Vaikams kūdikių namuose pirmiausia reikia daug daug meilės“, – sako savanorė.
Noriu, kad lauktų ne dovanėlių, o manęs
Gydytoja anesteziologė reanimatologė Giedrė Peldžiuvienė į susitikimą ateina su dukrele Greta, darželinuke. Vyresnioji jos dukra trečiokė Gabrielė šiuo metu mokykloje. Prisipažįstu nustebusi, kad mama, auginanti dvi nedideles dukrytes, dar turi laiko savanorystei Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Kodėl prireikė šios veiklos? Giedrė tikina, kad jos savanorystė praturtina visos šeimos gyvenimą. Dukrelės tik ir klausinėja, kokius žaidimus žaidė su vaikučiais, ir negaili mamai patarimų.
Moteris sako, kad viename žurnale perskaitė interviu su šių kūdikių namų direktore, o ji sakė, kad kūdikių namuose labai reikėtų moterų savanorių pagalbos. „O kodėl negalėčiau?“ – pamanė Giedrė. Vyras pritarė, ir praėjusių metų rudenį ji nuėjo į kūdikių namus: „Dukra pradėjo lankyti vaikų darželį, o aš pradėjau dirbti ir savanoriauti.“ Išgirdusi, kad Giedrė dirba, dar labiau nustembu – kaip spėja? „Dirbu paromis, per mėnesį šešias septynias paras, o kitas laikas man laisvas“, – sako moteris, nesuprasdama, kuo taip stebiuosi. Į kūdikių namus nuo praėjusių metų rudens ji eina kartą per savaitę.
Už savanorystę atsakinga darbuotoja, susipažinusi su Giedre, iš karto nuvedė ją į pačių mažiausiųjų grupę – pas dvejų trejų metukų vaikučius. „Be reikalo baiminausi, kaip vaikai mane priims. Vos pamatę ėjo artyn, nešė žaislus ir mielai žaidė drauge. Visi norėjo, kad panešiočiau, – pasakoja Giedrė ir sako, kad neišskirtų nė vieno vaiko. – Vieną dieną panešioju vienus, kitą – kitus, o ir jų pačių nuotaikėlės būna įvairios: vieną dieną vaikas gali būti draugiškas, linksmas, o kitą kartą krenta ant žemės, spardosi, neklauso.“
Giedrė su vaikais žaidžia, padeda juos aprengti, išvesti į lauką. „Šioje grupėje yra dvi mergytės, turinčios Dauno sindromą, abi labai skirtingos. Viena mėgsta žaisti atskirai, neina prie vaikų, tačiau mielai bendrauja, kai ateinu su ja pažaisti, o kita – agresyvesnė, gali ir su žaisliuku per veidą suduoti“, – pasakoja Giedrė ir sako, kad jos sesuo irgi turi Dauno sindromą turintį vaiką, todėl ji žino, kaip su tokiais vaikais bendrauti.
Grupėje yra vaikų, kurių raidos sutrikimai ryškūs, bet yra ir tokių, kurie atrodo lyg ir neturintys jokių sutrikimų, tačiau iš tiesų bėdelių turi visi, o skaudžiausia, kad nejaučia savo mamų meilės. Jie dar mažai kalba, todėl negali pasakyti, kad laukia mamų, tiesiog džiaugiasi priglausti, pamyluoti Giedrė vaikučiams dovanėlių neneša. „Noriu, kad lauktų manęs, o ne dovanėlių“, – sako visur suspėjanti moteris.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
