Kodėl vyrui ir moteriai būna taip sunku išsiskirti draugiškai ir likti draugais? Apskritai, ką reiškia frazė „likime draugais“?

Gal tai tiesiog į vatą įvyniotas „mūsų santykiams atėjo galas“! O gal frazė „likime draugais“ – tai situacija, kuomet vienas partneris slapta trokšta vėl įžiebti aistros/meilės liepsną, o kitas tiesiog iš pagarbos arba slegiamas kaltės nesugeba pasakyti „VISKAS“?

Prieš pradėdant kalbėti apie draugystę tarp vyro ir moters būtų „taiklu“ pacituoti Čechovą: „Moteris gali būti vyro drauge tik tokia seka: bičiulė, meilužė ir tik po to draugė“. Man neegzistuoja klausimas „Ar vyras ir moteris gali būti draugais?“, kadangi aš manau, kad vyras ir moteris gali būti draugais. Jeigu manote kitaip – tiesiog klijuojate žmonėms lipdukus su užrašais „esu beviltiškas patinas (arba patelė), absoliučiai priklausantis nuo instinktų“. Juk mes žmonės – protingos, mąstančios būtybės. Mus valdo ne vien instinktai!

Mane labiau domina klausimas „ar vyras ir moteris gali išsiskirti taikiai ir likti draugais kai yra šeima arba baigiasi romanas?“ Aš visada stengiausi išsaugoti draugiškus santykius su savo mylimaisiais. Niekad negalėdavau suprasti, kodėl kitiems nesigauna... Nutariau pakamantinėti savo drauges ir sužinoti jų gyvenimišką patirtį bei kaip joms sekėsi draugauti su vyrais po sekso. Pasakojimai buvo įdomūs ir nutariau pateikti Jums trumpą konspektą!

REKLAMA

Justė, 32 metai: Mano santykiai su Andriumi tobulai atitiko formulę „bičiulis-meilužis-draugas“. Mes išties pradžioje buvome bičiuliais, kolegomis ir niekuo daugiau: mūsų bendravimas niekuo nesiskyrė nuo paprasto pasišnekučiavimo – aistringi vadovybės veiksmų aptarimai kavos pertraukėlių metu ir dalyvavimas korporatyvuose. Kaip tik vieno tokio korporatyvinio vakarėlio metu ir prasidėjo mūsų romanas. Pasivaikščiojimo mėnulio šviesoje praktiškai nebuvo, jokios kažkokios ypatingos romantikos ar įsimylėjimo, tačiau buvo labai daug sekso ir jausmų, jautrumo, pojūčių.

Tačiau jautrumas, kaip paaiškėjo vėliau, gęsta, nes trūksta tikrų jausmų. Be meilės mūsų aistra greitai išsisėmė, tačiau į jos vietą atėjo nuostabi ir nuoširdi draugystė. Mes liovėmės būti meilužiais abipusiu sutarimu, todėl mūsų nekankino nei pavydas, nei pagieža, mums nebuvo ko dalintis ir neturėjome jokių pretenzijų. Atsirado pasitikėjimas ir dvasinis artumas. Mes tapome neišskiriamais ir ištikimais draugais ir, beje, esame tokie iki šiol. Toks būtų geriausia mano patirtis po romano.

Eglė, 25 metai: Kartą mane įsimylėjo Ignas, su kuriuo mes iš pradžių buvome bičiuliais ir puikiai sutardavome. Jis įsimylėjo ir kažkaip gavosi, kad įsimylėjau ir aš, ir viskas buvo labai švelnu, aistringa ir romantiška. Mane dar labiau sužavėjo tai, kad mes tapome dar artimesniais draugais. Sąjungininkai ir meilužiai – atrodė, kad tokio aljanso nesugriaus niekas, tačiau Ignas buvo gan audringas, gūsingas ir vėjas – netikėtai „užpuolė“ ir staiga nurimo. Mūsų santykiai nepakartojo „bičiulis-meilužis-draugas“ scenarijaus, nes mūsų romanas nesibaigė draugyste. Kai tik liovėmės būti meilužiais, sugriuvo ir mūsų draugystės pilis. Buvo labai nelengva suvokti tai, kad mane liovėsi mylėti, tačiau dar sunkiau yra susitaikyti su tuo, kad mane paliko draugas. Aš labai ilgėjausi mūsų draugystės, labai norėjau, kad ji atgimtų. Gaila, tačiau visi žino, kad kelyje su vienpusiu eismu nebus vietos priešpriešais atvažiuojančiam automobiliui. Smerkti žmogų už tai, kad jis nenori su Tavimi draugauti yra beprasmiška.

REKLAMA

Erika, 30 metų: Justas – didžiausia mano gyvenimo meilė, geriausias meilužis pasaulyje. Visus pačius ryškiausius orgazmus patyriau su juo, visus neužmirštamiausius seksualinius atradimus mes patyrėme kartu. Kuomet jis liovėsi mane mylėti, aš elgiausi beviltiškai ir ryžausi bet kam. Neįsivaizdavau gyvenimo be jo, todėl sutikau daryti bet ką, kad tik liktų bičiuliški santykiai, kad visiškai jo neprarasčiau. Mano giminaitė nuolat kartoja vieną frazę: „Mes liovėmės būti sutuoktiniais, tačiau likome artimi vienas kitam“, – aš žvelgdavau į Jį ištikimom akim ir savyje įkūnydavau lojalumą ir pasiruošimą bet kada išklausyti ir patarti. Justas manim tikėjo ir dėl to buvo su manim atviras. Aš žinojau viską apie jo naują asmeninį ir netgi intymų gyvenimą, todėl kiekvieną kartą iš pavydo kandžiodavausi alkūnes.

Mes gan ilgai kankinomės su mūsų „nerangia draugyste“, t.y. mes laikėmės visų draugystės etiketo taisyklių – atviravome, tardavomės, padėdavome vienas kitam spręsti kokias nors problemas, skolindavome pinigų, dovanodavome dovanas per šventes... Kaip paaiškėjo jis viską darė tarsi per prievartą, dėl to nelemto atsakomybės jausmo, jį slėgė kaltės jausmas (kad mums taip gavosi), o mane slaptas troškimas vėl užkariauti jo širdį. Santykiai tapo lengvi ir neįpareigojantys tik tada, kai aš nurimau ir meilė išgaravo. Mes iki šiol draugaujame ir atviraujame, tačiau kažkaip tingiai ir labiau iš pagarbos, o ne dėl būtinybės bendrauti vienai su kitu. Aš, vis dėlto, esu įsitikinusi, kad bet kada galiu tikėtis pagalbos iš šio žmogaus bei bet kada esu pasiruošusi padėti jam. Vis dėlto mes kartu patyrėme daug nuotykių ir emocinių sukrėtimų.

Ieva, 29 metai: Audrius – vyras, kuris išgydė visas mano žaizdas, likusias po praėjusių nesėkmingų romanų. Atskriejo kaip uraganas, išsupo, išblaškė, pakėlė į orą ir suviliojo... Aš ir vėl pasijutau trokštama ir mylima, pasaulis vėl tapo spalvotas, gyvenimas tęsėsi. Mūsų santykiai buvo labai romantiški, seksas – aistringas, barniai – emocionalūs, o susitaikymai – saldūs. Mes, tiesą sakant, nuo pat pažinties pradžios pasirinkome per didelį greitį ir mūsų santykiai vystėsi taip greitai, kad kulminacija buvo pasiekta labai greitai ir aš pradėjau išsikvėpti. Be to, Audrius buvo nepasotinamas eksperimentatorius sekse ir tai taip pat pradėjo varginti. Mano flegmatiškai natūrai tokia emocijų koncentracija tapo nepakenčiama. Meilė išgaravo, tačiau aš elgiausi blogai ir vaidinau, kad viskas yra kaip ir anksčiau – nuostabu. Aš laukiau, kantriai laukiai kol ir jam praeis noras.

REKLAMA

Dėl to, kai mūsų romanas baigėsi, mes išsiskyrėme labai sklandžiai ir be jokių nuoskaudų – jis manė, kad tai buvo jo iniciatyva, o aš ramiai atsidusau, nes neįskaudinau jo. Mūsų draugystė tęsėsi lygiai taip pat – kiekvienas manė, kad daro kitam paslaugą bendraudamas draugiškai. Mūsų draugystė – tai labai reti susitikimai, trumpi pokalbiai telefonu ir mes, deja, jau nebepasiilgstame vienas kito. Jam malonu pagelbėti man tik tuo atveju, kai tai nėra sudėtinga ir nereikalauja daug pastangų. Aš viską suprantu ir atsakau jam tokiu pat švelniu abejingumu.


Rašyti komentarą...
a
as
2011-08-10 15:32:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
as manau kad neimanoma taip buti. vistiek kazkuri puse jaus kazka daugiau. net jeigu ir nejaus tai vistiek bus netaip.
Atsakyti
0

r
retenybe
2011-08-10 17:17:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
Retai, bet imanoma.
Atsakyti
0

f
fc
2011-08-10 23:55:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
manau, kad imanoma, bet su isimtimis. nuo zmoniu priklauso
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (9)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų