Skaudi žinia šįkart sudrebino Lietuvos rašytojų bendruomenę.
Mirė mylimas poetas
Socialiniame tinkle „Facebook“ Lietuvos rašytojų sąjunga dalijosi žiniomis apie G. Dabrišiaus netektį. Savo įraše jie priminė kolegos gyvenimo kelią, nuveiktus darbus ir pranešė, kad apie atsisveikinimą bus paskelbta jau visai netrukus.
„Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad šiandien, rugsėjo 26 dieną, eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus, mirė poetas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos narys Gintautas Dabrišius.
Gintautas Dabrišius gimė 1950 m. spalio 10 d. Sarginėje, Prienų rajone. 1965 m. Šilavoto vidurinėje mokykloje baigęs aštuonias klases, išvyko mokytis bitininku į Kauną – ėjo tėvo pėdomis pagal seną krašto taisyklę, kad pirmas sūnus turi būti žemdirbys, o antras – bitininkas.
Paties Gintauto Dabrišiaus žodžiais, „bitininkai – tai žmonių kasta, kuri per laiko duobes pernešė, išsaugojo du svarbiausius žynių, raganių atributus – kaukę ir dūmus“. Gintautas Dabrišius buvo glaudžiai susijęs su gamta – ne tik laikė bites, bet ir priklausė medžiotojų bei ūkininkų sąjungoms.
Nuo 1971 m. Gintautas Dabrišius gyveno bei dirbo Kaune. Išbandė pačias įvairiausias profesijas – dirbo sodininku, upeiviu, žirgų išjodinėtoju, mokytoju, pozuotoju, elektriku. Slėpdamasis nuo visuomenės, apie du dešimtmečius tapė, brendo kaip ieškantis, savitas ir nepriklausomas kūrėjas.
Tapybos mokėsi pas Liudą Truikį ir Zenoną Varnauską. „Yra dailininkų, kurie rašo, ir yra rašytojų, kurie tapo, – yra sakęs Gintautas Dabrišius. – Daugelį metų aš blaškiausi nežinodamas, prie kurių man labiau glaustis. Kartais manydavau, kad galiu priklausyti abiem grupėms, nelygu, kokia nuotaika tą dieną. Mėgau dideles drobes. (...) Beveik visi Kauno dailininkai buvo mano draugai, ypač tapytojai.
Tie nesibaigiantys pasisėdėjimai, tos šnekos iki barnių, net iki muštynių. Aliejinių dažų kvapas svaigino, tarsi ištirpdydavo ribą tarp tikrovės ir to, kas anapus.“ Vis dėlto galiausiai pasirinko poeto kelią. Kaip poetas debiutavo 1975 m. žurnale „Jaunimo gretos“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu tapo 1990 metais. Atgimstant Lietuvai, buvo ir sąjūdietis, parlamento gynėjas.
Poetas išleido gausų pluoštą autorinių knygų, išsiskyrusių unikalia pasaulėjauta, sodria kalba bei filosofišku žvilgsniu į žmogaus ir gamtos būtį. Jo kūrybinis kelias pažymėtas eilėraščių rinkiniais „Vienplaukis prie plento“ (1982), „Klevo obuoliai“ (1986), poemų knyga jaunimui „Baltasis slaptažodis“ (1990), rinkiniais „Sunkiai kylanti antis“ (1998), „Sviest akmenuką“ (2005), „Ilga žuvis“ (2007) ir „Joju vienas“ (2011).
Vėliau pasirodė „Rinktiniai eilėraščiai“ („Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlė, 2012), rinkiniai „Ievų daina“ (2013), eilėraščių knygos „Upė Jekaterinai“ (2013) ir „Baltas iš manęs“ (2019). Pats, laikydamasis jam būdingo nuosaikumo, apie savo kūrybą teigė: „Žiūrint per laiko atstumą beveik atrodo, kad aš tų knygų nei parašiau, nei išleidau, jos tarsi kažkokiu būdu atsirado pasinaudojusios mano naivumu.
Atrodo, tarsi tik buvo su manimi išėjusios pasiklausyti rytmetinių paukščių. Tarsi draugas, kurį laiką ėjęs šalia, ir per sniegą, ir per ūžiančias girias. Kol kas jos mano biografijos dalis, bet ar aš būsiu jų biografijos dalimi – nesiryžtu spręsti.“
Šio tylaus, kaip ir jo poezijos lyrinis herojus, poeto poezijai būdinga konkreti detalė, tautosakos, šnekamosios kalbos intonacijos, valstietiška pasaulėjauta, susipinančios kaimo ir miesto temos. Tekstai išoriškai paprasti ir skaidrūs, bet kartu ir paradoksalūs. Paklaustas, kaip kuria, Gintautas Dabrišius atsakė: „Sakykim, reikia eilėraštį statyt, bet aš taip negalvoju – rašau, ir tiek, o parašęs visai juo nesirūpinu.
Palieku ant stalo juodraščius; po kurio laiko kai kurie sakiniai pradeda šviest, į kitus nė nežiūriu. Kuo mane patraukia paradoksas? Gal taip aš priartėju prie dzenbudizmo. Veduosi, tarsi pripratinu skaitytoją prie savo žingsniukų, o paskui staigiai maunu į šalį. Gal paradoksas – staigus, nelauktas energijos pliūpsnis, nubloškiantis skaitytoją kita kryptimi. Klojanti lovą katė visai nesirūpina, ar patiks jos guolis mėnuliui – taip rašiau.“
Savitas Gintauto Dabrišiaus poetinis žodis buvo pelnytai pastebėtas ir įvertintas literatūros bendruomenės. Jau 1983 m. už debiutinę knygą „Vienplaukis prie plento“ jam paskirta Zigmo Gėlės premija, 2006 m. už rinkinį „Sviest akmenuką“ poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. 2012 m. už eilėraščių knygą „Joju vienas“ autorius apdovanotas Salomėjos Nėries ir Vieno Lito premijomis, 2014 m. už knygas „Joju vienas“ bei „Upė Jekaterinai“ jam skirta Antano Baranausko literatūrinė premija.
Gintautą Dabrišių prisiminsime kaip išskirtinio balso ir gilios vidinės laisvės kūrėją, savaip žvelgusį į paprastus, kasdienius dalykus.
Nuoširdžiai užjaučiame Velionio artimuosius, bičiulius, kolegas ir visą rašytojų bendruomenę.
Informaciją apie atsisveikinimą su a. a. Gintautu Dabrišiu paskelbsime artimiausiu metu“, – buvo rašoma įraše.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
