Net įskaitant visas skurdžiausias valstybes, pasaulio vidurkis yra 82%. Specialistai teigia, kad Lietuvoje žmonės nenori gydytis ŽIV, nes dėl šios ligos jaučia gėda ir bijo būti atstumti visuomenėje.
ŽIV plinta per kraują, lytiniu keliu, užsikrėtusi virusu būsima motina gali perduoti jį kūdikiui nėštumo, gimdymo metu ar maitindama krūtimi. Negydoma ŽIV infekcija per kelis metus gali pasiekti paskutinę stadiją – AIDS, kai imunitetas susilpnėja iki kritinės būklės ir organizmas netenka imuniteto nuo kitų pavojingų ligų.
Per trisdešimt metų Lietuvoje buvo nustatyti 3323 ŽIV atvejai, tačiau vos 43 proc. susirgusiųjų gydosi šią ligą.
Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ administracijos vadovė Jurgita Poškevičiūtė nurodo, kad Lietuvoje ir kitose Jungtinių tautų šalyse iki šių metų pabaigos buvo numatyta pasiekti tarpinius ŽIV sergančių žmonių rezultatus „90-90-90“.
„Buvo siekiama, kad 90% visų užsikrėtusių šia liga žinotų, jog ja serga, iš kurių 90% gautų gydymą, o iš jų dar 90% žmonių gydymo rezultatai būtų geri ir viruso dauginimasis organizme būtų sustabdytas ir neperduodamas kitiems žmonėms. Iki 2030 metų JT išsikėlė tikslą 100 proc. sustabdyti ligos plitimą“, – aiškina ji.
Jai antrina ir ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ konsultantas Giedrius Likatavičius.
„Šie 2014 metais iškelti tikslai buvo grindžiami matematiniu modeliavimu, kad jeigu šalys pasieks savo užsibrėžto tikslo iki 2020 metų, tai iki 2030 metų ŽIV, kai problema, išnyks iš visuomenės sveikatos prioritetų. Tai paskatino keletas laimėjimų prevencijos ir gydymo srityse. Pavyzdžiui, teisingas gydymas taip pat veikia, kaip prevencija, tad sujungus viską galima išspręsti šią problemą“, – sako jis.
Kelias gydymo link gali prailgti
Šiuo metu nustatyta, kad Lietuvoje iš 3323 nustatytų ŽIV sergančių asmenų, gydosi vos 43 proc., tai yra 1423 žmonės. Tuo tarpu centrinės Europos ir Azijos regione gydosi 63 proc. asmenų, o vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos regione – net 91 proc. visų sergančiųjų ŽIV.
„Viena iš problemų, kurios kyla norint išsitirti dėl ŽIV viruso – nuėjus pas šeimos gydytoją prašyti tyrimo, turėsime patys už jį ir susimokėti, todėl žmonėms rizikos grupėse yra gana nemažai barjerų, kurie neleidžia ar trukdo gauti šį tyrimą ar ligos gydymą.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra tarkim išėjęs iš kalėjimo įstaigos ir neturi sveikatos draudimo, turėtų susimokėti už testo atlikimą ir tada prasidėtų ilgas kelias iki gydymo, kuris galbūt ir stabdo sergančiuosius.
Nustačius teigiamą ŽIV atvejį, asmuo turėtų pasigaminti asmens dokumentą, jeigu jo neturi, kuris kainuoja pinigus ir jo tektų laukti mėnesį. Įveikus šį žingsnį būtų kitas – gauti sveikatos draudimą ir tik tada registruotis pas bendrosios pagalbos gydytoją arba mokėti už jo konsultaciją, siuntimo gavimas pas infektologą, o jeigu šio gydytojo nėra sergančiojo žmogaus gyvenvietėje, tuomet dar kelionė į kitą miestą.
Nuvykus pas infektologą būtų paskiriamas patvirtinamasis tyrimas, o jam pasitvirtinus, pažymą reikėtų nunešti į ligonių kasas, kad būtų pritaikomas draudimas gydymo išlaidoms. Tuomet atliekamas diagnozę patvirtinantis kraujo tyrimas, dar viena infektologo konsultacija, kurios metu paskiriami tolimesni tyrimai, atlikus tyrimus lauktų dar viena konsultacija ir galiausiai gydymas būtų paskirtas“, – visą kelią gydymo link vardija ji.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Brigita Kairienė antrina, kad dažnai pasitaiko, jog žmonės tiesiog bijo aplinkinių ar artimųjų reakcijų į jų ligą. Specialistė priduria, kad Lietuvoje buvo pasitaikę atvejų, kad gydymo įstaigoje darbuotojai pas ŽIV sergančius asmenis eidavo užsidėję dvigubas pirštines. Taip pat yra buvęs atvejis, kad viename šalies darželyje tėvai atsisakė vesti savo vaikus sužinoję, kad grupėje yra vaikas, kuris serga šia liga.
Tačiau pagrindinės kliūtys siekiant sustabdyti ŽIV vis dėlto yra žmogiškųjų išteklių trūkumas, finansų trūkumas, teisės aktų pasikeitimai, prioritetinių veiklos sričių pasikeitimas, pavyzdžiui, šiais metais koronavirusas pakeitė prioritetus ir nukreipė juos kita linkme, taip pat ribota intervencija į rizikos grupes ir suinteresuotų institucijų bendradarbiavimo stoka.
Ligą mamos perduoda kūdikiams
NVSC užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja B. Kairienė priduria, kad Lietuvoje 13 proc. diagnozuotų ŽIV atvejų jau buvo vėlyvoje stadijoje arba kitaip sakant, jau buvo perėjusi į AIDS stadiją.
„Iš visų Lietuvoje ŽIV sergančių asmenų, 56,6 proc. šia infekcija užsikrėtė dėl švirkščiamųjų narkotikų vartojimo, 23,7 proc. – heteroseksualių asmenų kontakto metu, 8,7 proc. – homoseksualių santykių metu, o 10,8 proc. asmenų nenorėjo pateikti arba nežinojo užsikrėtimo priežasties. Taip pat buvo nustatyta 7 atvejai, kai ŽIV infekciją motina perdavė savo kūdikiui“, – nurodo ji.
Taip pat mūsų šalyje matoma tendencija, kad ŽIV dažniausiai užsikrečia darbingo amžiaus asmenys ir vis daugiau šia liga serga moterys, kurios ligą gauna lytiniu keliu, turėdamos santykius su švirkščiamus narkotikus vartojančiais vyrais.
Dar viena kliūtimi tiriant ir gydantis ŽIV tampa patys tyrimai, nes valstybė šiuos tyrimus kompensuoja tik amenims, kurie priklauso rizikos grupėms – žmonėms, esantiems įkalinimo įstaigose, arba kraujo donorams, o švirkščiamųjų narkotikų vartotojams bei vyrai, turintiems lytinių santykių su vyrais, tenka šiuos tyrimus apmokėti patiems.
„Maždaug penktadalis asmenų, kurie vartoja švirkščiamus narkotikus, yra susirgę ŽIV. Taip pat Lietuvoje buvo apklausiami vyrai, turintys lytinių santykių su kitais vyrais, o iš jų 7,3 proc. nurodė, kad serga ŽIV ir tik 1 proc. visų apklaustųjų vartojo prevencines priemones“, – pasakoja ji.
B. Kairienė nurodo, kad padidintos rizikos grupes sudaro vyrai, turintys lytinių santykių su kitais vyrais, švirkščiamųjų narkotikų vartotojai, laisvės atėmimo vietose esantys asmenys ir seksualines paslaugas teikiantys asmenys.
ŽIV požymiai
Pasak ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ informacijos, užsikrėtus ŽIV, maždaug 70 proc. žmonių, pasireiškia galimi pirminės ŽIV infekcijos simptomai, panašūs į užsitęsusio gripo – karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, raumenų ar sąnarių skausmas, galvos skausmas ir kt.
Tačiau jiems praėjus, 5–7 metus gali nepasireikšti jokie kiti simptomai. Visą šį laiką imuninė sistema iš lėto silpsta – t.y. ima kristi svoris, dingsta apetitas, naktimis prakaituojama, nedidelė temperatūra. Kai imunitetas būna giliai pažeistas ir žmogus tampa vis mažiau apsaugotas nuo ligų ar infekcijų, nuo kurių sveika imuninė sistema gali apsiginti, pasiekiama paskutinė ŽIV ligos stadija – AIDS.
Šiandien ŽIV infekcija nėra mirties nuosprendis. Yra antiretrovirusiniai vaistai, kuriuos atsižvelgdamas į paciento būklę, skiria ŽIV ligą gydantis gydytojas. Vaistai pacientui nekainuoja, jie pilnai kompensuojami. Vaistai slopina viruso dauginimąsi ir gydo ligas, kurias sukelia ŽIV. Deja, vaistų, kurie galėtų pilnai išgydyti ŽIV, nėra.
