Nepaisant fizinio silpnumo, nuolatinio nuovargio ir nežinios dėl ateities, moteris neslepia savo patirties ir atvirai kalba apie tai, su kuo susiduria kasdien – nuo sudėtingo gydymo pasirinkimų ir organizmo reakcijų iki iš esmės pasikeitusios mitybos, gyvenimo ritmo ir požiūrio į pačią ligą.
Apie savo diagnozę ir pirmuosius gydymo etapus moteris jau anksčiau atvirai pasakojo naujienų portalo skaitytojams, o šiandien dalijasi, su kokiais naujais iššūkiais susiduria tęsdama gydymą.
Pirmasis pasireiškęs simptomas – pilvo skausmas
Ornela anksčiau pasakojo, kad gydytojai pasireiškusius simptomus vis „nurašydavo“ stresui, bet nieko rimto neįtarė.
Kad kažkas vyksta jos organizme, davė suprasti vienas ryškiausiai pasireiškusių simptomų – stiprus skausmas kairėje pilvo pusėje. Atrodė, kad nekaltas, galbūt sukeltas ginekologinių problemų, bet, kaip paaiškėjo vėliau – onkologinės ligos pranašas.
„Aš nesakau, kad jie manęs nežiūrėjo, bet trejus metus jie vis sakydavo: „Pas tave turbūt dirgliosios žarnos sindromas“, nes daryta didelė operacija, dar yra Cezaris darytas – labai daug susiuvimų pilve, tad tam ir nurašydavo“, – sakė pašnekovė.
Kiti gydytojai sakė, kad cista atsiradusi kitoje vietoje, treti net yra pasakę, kad, jų manymu, Ornela išsigalvoja. Moteris sakė – turėjo įrodinėti, kad skausmas, kuris sugriebdavo taip, kad net sėdėti tapo skausminga, nebuvo išsigalvotas:
„Čia nėra toks skausmas kaip galvos skausmas, kad skauda ir nežinai, kurioje vietoje. Skausmas buvo toks, kad gali suspausti ir pasakyti tiksliai, kurioje vietoje tau skauda.
Kai man darė kolonoskopiją – beje, Anglijoje jos metu užmigdo, o aš paprašiau, kad manęs nemigdytų, tik duotų raminančių, nes norėjau stebėti visą procesą, nors gydytojai ir kreivai pažiūrėjo, bet sutiko – ir įkišo žarną su stebėjimo įranga, priėjus prie vietos, kuri jau buvo pažeista vėžio, paklausiau: „Ar čia ne ta pati vieta, kur man pastoviai skauda?“ Man ir pasakė, kad tai būtent ta vieta.“
Atskleidė, kaip jaučiasi šiuo metu
Ornela pasakoja, kad šiuo metu žarnyno vėžys yra išplitęs į limfmazgius ir kraują. Po dviejų žarnyno operacijų jai paskirta chemoterapija, siekiant sustabdyti ligos plitimą.
„Kadangi tai trečios stadijos vėžys, jo nebegalima tiesiog „pagauti“ ir pašalinti. Be to, pirmosios operacijos metu gydytojai pažeidė kepenis, todėl mano gydymas tapo labai sudėtingas“, – sako ji.
Moteris pabrėžia, kad kiekviena ligoninė turi savo gydymo protokolus, kurių privalu laikytis, tačiau kartu pacientui svarbu pačiam domėtis gydymo galimybėmis kitose šalyse ir jas aptarti su medikais.
„Didžiojoje Britanijoje sprendimai priimami gana konservatyviai, tačiau gydytojai visada vertina, ar papildomos priemonės nesąveikaus su chemoterapija ir nepakenks sveikatai.
Todėl pacientui svarbu būti aktyviam, bet nieko nedaryti savarankiškai. Aš pati renkuosi tik tai, kas suderinta su gydytojais – tiek papildus, tiek mitybą“, – pasakoja Ornela.
Pasak jos, susirgus liga mitybos įpročiai iš esmės nepasikeitė, tačiau po žarnyno operacijos, kai buvo pašalinta dalis žarnyno, teko itin atidžiai rinktis maistą.
„Sveika mityba mano gyvenime buvo svarbi visada – dar nuo vaikystės, nes tėvai turėjo ūkį, patys augindavome maistą. Dirbdama pas pasiturinčius žmones taip pat mačiau, ką reiškia subalansuota mityba. Ir dabar patys auginame daržoves, turime vištų, vengiame greito maisto ir saldintų gėrimų“, – sako ji.
Chemoterapija, pasak moters, dar labiau apsunkino virškinimą – jos atveju žarnyno veikla linkusi „sustoti“, todėl mityba turi padėti jam dirbti.
„Kasdien vartoju daug kefyro ir kitų raugintų produktų. Negaliu valgyti sauso maisto – viskas turi būti šilta, mažomis porcijomis ir kuo skysčiau. Iš esmės gyvenu „ant sriubų“, – atvirauja pašnekovė.
Kepenys smarkiai pažeistos po operacijos
Šiuo metu Ornelos gydymas laikinai sustabdytas – planuotas chemoterapijos kursas neįvyko dėl stipriai pažeistų kepenų ir viso kūno tinimo. Tomografiniai tyrimai parodė, kad kepenys buvo pažeistos dar po pirmosios operacijos, o tai keičia ir pačios chemoterapijos taikymo galimybes.
„Chemoterapija labai stipri, o jei ji dar labiau paveiks kepenis, žala organizmui gali būti didesnė nei pati liga“, – sako Ornela.
Moteris jau įveikė pusę suplanuoto šešių mėnesių kurso – šešias chemoterapijas, tačiau gydytojai dabar sprendžia, ar tęsti gydymą, ar daryti pertrauką, kad kepenys galėtų atsistatyti. Radioterapija jai netaikoma, nes augliai jau buvo pašalinti operacijos metu.
Tačiau situaciją apsunkina ir organizmo reakcijos į gydymui reikalingas priemones. Dėl nervo pažeidimo ji nebegali leisti vaistų įprastomis rankos venomis, o krūtinėje įstatytas veninis portas organizmo laikomas svetimkūniu.
„Kūnas tinsta, reaguoja labai stipriai, o be šio įrenginio man tiesiog nebegalima leisti chemoterapijos“, – atvirauja Ornela.
Dėl to gydytojai nusprendė nebesivadovauti standartiniais protokolais ir ieškoti individualaus sprendimo.
„Man patys gydytojai sako – tu esi tas atvejis, kuris parašytas mažomis raidėmis protokolo apačioje. Dabar jau nebegydo pagal bendrą schemą, o tariasi visi kartu, kaip tęsti gydymą nepažeidžiant kitų organų“, – pasakoja ji.
Onkologė atvirai pripažino: „Tu per sudėtinga, kad vienas gydytojas galėtų priimti sprendimą.“
Siunčia patarimą
Moteris sako, kad viešai dalindamasi savo gydymo keliu socialiniuose tinkluose sulaukia šimtų žinučių – tiek iš sergančiųjų, tiek iš jų artimųjų. Anot jos, beveik visus vienija tas pats jausmas – nežinia ir baimė.
„Žmonės išgirsta žodį vėžys ir galvoja, kad tai jau mirties nuosprendis – klausia, kiek liko gyventi. Bet mes gyvename XXI amžiuje. Tai yra liga, kuri labai dažnai yra gydoma, net ir pažengusiose stadijose“, – pabrėžia ji.
Jos svarbiausias patarimas – nebijoti žinių ir gydytojų: „Reikia klausti visko: kas per liga, koks gydymas, kokios galimybės. Viską užsirašyti. Kuo daugiau žinai, tuo mažiau panikuoji ir tuo labiau pradedi tikėti, kad gali pasveikti.“
Ne mažiau svarbi žinutė skirta ir sergančiųjų artimiesiems. Pasak jos, visuomenėje vis dar gajus senas įsitikinimas, kad su sunkiai sergančiu žmogumi reikia elgtis atsargiai, tarsi jis jau būtų „ant ribos“.
„Tarp sergančiojo ir sveikų žmonių atsiranda didžiulė bedugnė – nemokėjimas bendrauti, baimė kažką pasakyti ne taip, kažkaip įskaudinti. O iš tikrųjų žmogui labiausiai reikia paprasto žmogiško ryšio“, – teigia ji.
Moteris sako svajojanti net parašyti apie tai knygą ar straipsnį, kad padėtų nutiesti tą trūkstamą „tiltą“ tarp ligonio ir jo aplinkos.
„Niekas neturėtų jaustis vienas dėl savo ligos. Atstumo tarp žmonių neturi būti – jį sukuria tik baimė ir nežinojimas“, – apibendrina ji.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
